G. Svetikaitė pasidalijo su MyEP savo patirtimi, kaip tokiomis aplinkybėmis pavyksta susitvarkyti su mamos pareigomis ir tuo pačiu išsaugoti gerą darbo vietą.

- Papasakok, kaip atsidūrei Briuselyje ir sukūrei čia šeimą?

- Briuselyje gyvenu ir dirbu nuo 2006 metų. Tiesa, už prancūzo ištekėjau 2004 metais. Su būsimu vyru susipažinome Strasbūre dar studijų laikais. Paskui grįžau į Lietuvą pabaigti magistro studijų, tada turėjau kelias stažuotes Strasbūre ir vėliau išvažiavau į Briuselį.

Įsidarbinau Europos Parlamente (EP) Teisininkų lingvistų sekretoriate, kokius ketverius metus gyvenome su vyru atskirai, o paskui jis viską metė ir atvažiavo į Briuselį bei įsidarbino EP, kad galėtume gyventi kartu.

Dabar turime 2,5 metų dukrą ir laukiame antro vaiko, kuris gims gruodį.

-Motinystės atostogos Belgijoje yra nepaprastai trumpos, ypač palyginus su Lietuva, kur mamos gauna 2 metus trunkančias atostogos. Kiek jos trunka čia ir kaip pavyksta su jomis išsitekti?

- Palyginus su Lietuva – mano motinystės atostogos labai trumpos, bet palyginus su Belgija – keturiomis savaitėmis ilgesnės nei visoje Belgijoje, EP mes turime 20 savaičių ir taip yra visose institucijose. Visi dar prisiduria atostogas, be to, galima būti darbe iki paskutinės dienos, jau kai gimdai – važiuoji iš darbo. Kai kas pasiima savaitę prieš gimdymą, galima pasiimti pusantro mėnesio prieš, bet tada lieka mažiau laiko po gimdymo, nes 20 savaičių yra bendra suma prieš ir po. Dažniausiai visi tempia gumą iki paskutinės akimirkos, jei nėra komplikuotas nėštumas.

Kiekvienas pasirenka, man svarbiau būti su vaiku, kai jis gims, o ne prieš, tai mano pasirinkimas – tempti iki savaitės prieš gimdymą.

Dar susitaupiau atostogų, kad galima būtų perkelti jas. Per metus galima perkelti dvylika dienų. Stengiesi, kad liktų kuo daugiau laiko. Su pirmu vaiku gavosi, kad nuo 6 mėnesių leidome į darželį, dar maitinau ją krūtimi, bet jau buvo savarankiškesnė, 3 mėnesių vaiką man būtų sunku leisti.

Dar galima šešis mėnesius tėvystės atostogų pasiimti, bet jos neapmokamos, tačiau išlaikoma darbo vietą tėvui.

- Ar galima teigti, kad tokios trumpos motinystės atostogos sukuria nepalankias sąlygas moterims jausti klasikinius nėštumo simptomus, galbūt piktnaudžiauti savo padėtimi?

- Kaip sakoma, nėštumas ne liga, čia ne kažkoks neįgalumas. Aš fizinio darbo juk nedirbu, nenešioju kažkokių dėžių, tai sėdėti prie kompiuterio ar su pilvu, ar be pilvo gali kiekvienas. Tokia situacija – negali rinktis. Aš kartais gal norėčiau daugiau poilsio, ir silpniau pasijauti būna, bet darbdaviai neprašo viršvalandžių dirbti, jei blogai jautiesi – išleidžia, į gydytojo konsultacijas – išleidžia, viskas vyksta labai žmoniškai. Tik tiek kad eini į darbą.

- Gerai, tu išeisi motinystės atostogų, pagimdysi ir kas po 20 savaičių?

- Tada ieškai darželio. Belgijoje darželiai priima vaikus nuo 3 mėnesių. Nuo 3 mėnesių iki 3 metų darželiai būna atskiri, o paskui jau taip vadinamos mokyklėlės, skirtos vaikams nuo 3 iki 6 metų, kurios atitinka mūsų lietuviškus darželius, nes ten jau vyksta pamokos, ugdymas, vaikai mokosi raides, skaičius, ten vyksta įvairi veikla – pasakų skaitymas, gamtos pažinimas, socializacija. Darželyje nėra griežto ritmo, ten vaikai ateina ir žaidžia.
Giedrės Svetikaitės dukra

- Tu esi darbe, tavo vaikui 5 mėnesiai ir kažkas svetimas jį prižiūri. Pasakyk tai Lietuvos mamoms, tai joms plaukai piestu stosis, jos ims stebėtis, kaip taip galima?

- Kaip motinai, visą laiką yra sunku. Niekas tavo vaiko neprižiūrės geriau nei tu. Svetimas žmogus yra svetimas. Ir žinoma darželiuose negali vaiku pasirūpinti taip, kaip mama gali, kuri viską paduos, viskuo pasirūpins, vystyklus pakeis, kada reikia, ir t.t. Darželyje vaikų yra daugiau ir žinoma neįmanoma to padaryti.

- Kaip pati vertini tokią sistemą, kai motinystės atostogos trunka 16-20 savaičių?

- Pozityviai, jeigu darbas nėra toks, kad turi sėdėti iki devynių vakaro, jei gali suderinti darbą – ateiti ir išeiti laiku, jei vaikas serga, išleidžia slaugymo atostogų, man tai visiškai netrukdo, vaikas nuo pat mažens turi ritmą, ir pats save disciplinuoji labiau.

- O ar neprarandamas ryšys su vaiku? Juk jis pusę laiko praleidžia su svetimais žmonėmis, o pusę su mama. Ar atskiria, kas yra kas?

- Žinoma, kad atskiria, mane vaikas vadina mama, ne teta. Vaikai ne tokie kvaili, kaip mums atrodo.
Iš savo patirties sakau, kad iki metų gerai būtų, kad vaikas su mama būtų. Nebūtinai iki metų, bet bent jau kai vaikas pradeda ropoti. Kai pradeda ropoti, tai jam jau įdomu su kitais vaikais ir žaisti, jis iš kitų vaikų mokosi, darželiuose geros sąlygos sudarytos ir tos mamos nesijaudina, auklės juk profesionalios, žino, kaip reikia su vaikais žaisti. Mūsų darželyje yra ir muzikinis vaiko vystymas, ir ateina kineziterapeutė, kuri veda gimnastiką, būna šventės ir vaikai gimtadienius švenčia. Vaikai mokosi per tą bendravimą su kitais mažais vaikais, vaikščioti ir kalbėti greičiau pradeda.

- O ar nėra taip, kad pirmuosius žingsnius pamatei ar pirmuosius žodžius išgirdai ne tu?

- Nežinau.... Pirmi žingsniai buvo per vasaros atostogas, tai aš juos mačiau. O dėl žodžių – nežinau. Ką pats išgirsti – tuo ir džiaugiesi.

- O aukles samdyti Belgijoje nepopuliaru?

- Galima samdyti, bet nelabai yra iš ko rinktis, aš labai norėjau, kad vaikas būtų pas auklę, būna tokių, kurios sugrupuoja po kelis vaikus. Daugiausiai – keturis vaikus, bet tokią labai sunku surasti. Jų nėra tiek daug. Būna, kad atsiveža iš Lietuvos, bet reikia ir apgyvendinti tą žmogų, ir išlaikyti.

- Kiek Briuselyje kainuoja darželis ir ar lengva į jį patekti?

- Reikia užsiimti ankščiau eilę prieš vaikui gimstant, mano negimęs vaikas jau turi darželį. Jeigu į valstybinį darželį – tai labai didelė problema, bet yra daug privačių. Valstybiniai yra pigesni, ten kainos priklauso nuo atlyginimo – kuo daugiau uždirbi, tuo daugiau moki, o privačiuose fiksuotas mokestis – aš moku 800 eurų per mėnesį. Jeigu uždirbi minimumą, tada neapsimoka vaiko vesti į darželį, bet jei uždirbi daugiau negu minimumą – tada apsimoka.

- Tavo vaikas eina į prancūzų kalbos darželį, o kaip dėl lietuvių kalbos?

- Aš su savo vaiku kalbu tik lietuviškai, aišku, negaliu sakyti, kad ji jau kalba lietuviškai, nes dar ne visai aiškiai kalba, bet ir prancūziškai, ir lietuviškai pakalba, bet jau atskiria – man sako – ateik, o vyrui sako – vien (ateik – pranc.k.). Tai atskiria, kad yra dvi kalbos.

- Ar galvojate vaikus mokyti lietuvių kalbos rimčiau?

- Žinoma, mano tėvai prancūziškai neišmoks, o bendrauti su šeima yra būtina. Jei anūkas negalės susikalbėti su seneliais, kaip tai atrodys? Bet čia jau viskas priklauso ir nuo požiūrio. Aš suprantu, kad bus viena kalba, kuri bus pagrindinė, ir tai bus ne lietuvių. Vaikas mokysis čia, eis į mokyklą čia, tai ta kalba bus daugiau naudojama, ji bus platesnė ir turtingesnė žodyno prasme, bet lietuviškai vis tiek turės išmokti, juk mama kalba lietuviškai.

Beje, mes sekmadieniais einame į lietuvišką muzikos būrelį, jame nuo mažų dienų vaikai susirenka ir dainuoja lietuviškai. Mano dukra jau moka dainą „Du gaideliai“.

Dar yra europinė mokykla, kurioje įsteigtas lietuvių skyrius. Į jį vaikai gali patekti nuo keturių metų. Bet dar neapsisprendėme, ar vesti į lietuvišką mokyklą. Galvojame, kad logiškiau būtų vesti į paprastą prancūzų mokyklą, nes čia įsitvirtinome. O lietuvių kalbos mokymas čia jau nuo mūsų priklauso, nuo manęs ir mano tėvų, kiek sugebėsime vaiką sudominti ir kiek jis bus imlus tai kalbai.

- Ar negalvoji apie grįžimą į Lietuvą?

- Tokio plano nėra, ne todėl, kad nenorėčiau grįžti į Lietuvą, bet tokia jau mes šeima, mano vyras nėra lietuvis ir jam Lietuvoje susirasti darbą sunku, kai susituokėme, jis bandė, bet jam nepavyko.