Apie augantį norą išsaugoti kuo daugiau praeities, susijusios ne tik su geriausiuoju Europos kultūros palikimu, bet ir skauduliais domėjosi MyEP.
Traukiantis šiurpumas
Atminties manija ir karštine vadinamas poreikis plėsti paveldo industrija siejamas jau su 19 a. Vokiečių kultūros tyrinėtojas pastebi, kad pats muziejus šiandien suvokiamas kaip pasiūlymas visuomenei pasinaudoti išnykusio gyvenimo būdo galimybėmis. Vienas iš šiuolaikinio ekspozicijų bruožų – sutalpinti į muziejinę atmintį ne tik kultūros pasiekimus, bet ir žaizdas – karų, represijų, katastrofų palikimus. Tiesa, vis dar ginčijimąsi, ar tai tik pastarojo amžiaus mada, nes žmonijos susidomėjimas šiurpą keliančiais reliktais ir keliavimas į tokias skausmu ir kančiomis paženklintas vietas aprašomas dar naujųjų Europos amžių istorijoje.
Štai šiandien daugiausia tokio pobūdžio paveldo siejama su holokaustu, nors nestinga ir pavienių katastrofų liekanas eksponuojančių muziejų.
Lėktuvo pamėklė Italijoje
Šešerius metus Italijoje veikiantis Ustikai atminti skirtas muziejus Bolonijoje lankytojus kviečia susipažinti su lėktuvo katastrofos liekanomis. 1980 m. komercinis Douglas DC-9 modelio lėktuvas iš Bolonijos į Palermą skraidino 77 keleivius, po katastrofos neišgyveno nei vienas, kartu su įgula žuvo 81 žmogus. Vėliau žiniasklaidos dėl netoli lėktuvo kritimo vietos buvusios salos pavadintas Ustikos žudynėmis, incidentas sulaukė daug kontraversiškų sprogimo versijų. Beveik visas lėktuvo fiuselažas po nelaimės buvo rekonstruotas ir eksponuojamas muziejuje.
Prancūzų menininkas Christianas Boltanski muziejui sukūrė specialią instaliaciją, sudarytą iš 81 pulsuojančios lempos, pakabintos virš lėktuvo nuolaužų, 81 juodo veidrodžio ir 81 garsiakalbio, įrengto už veidrodžio. Iš garsiakalbių sklindantys balsai išsako tokius įsivaizduojamus pašnekesius tarp žuvusių keleivių kaip: „Atvykęs eisiu prie jūros“. Lankytojai gali susipažinti ir su katastrofos vietoje rastais asmeniniais skridusiųjų daiktais. Turas su gidu ir filmo peržiūra susidomėjusiems gali kainuoti 110-80 eurų.
Interaktyvūs amžininkų pasakojimai
Belgijoje, Ipre įkurtas muziejus „Flandrijos laukai“ supažindina su išgyvenusiųjų Pirmąjį pasaulinį karą istorija. Keturiolika skirtingų sektorių po rekonstrukscijos lankytojams prieinami nuo praėjusių metų. Istoriniame ir karą beveik sugriautame ir vėliau rekonstruotame pastate įrengtas muziejus istoriją pristato jos neidealizuodamas, veikiau – pasitelkus naujausias technologijas, parodydamas karo siaubą. Karą regėjusių žmonių istorijas pasakoja likę asmeniniai daiktai, interaktyvios instaliacijos. Lankytojai gali išvysti nuotraukų ekspozicijas, pasivaikščioti istorinėse vietose, siūlomi ir edukaciniai užsiėmimai. 2000 m. muziejus buvo apdovanotas Europos komisijos muziejų premija. Susipažinimas su muziejumi kainuoja nuo 1 iki 8 eurų asmeniui.
Skaičiuojama, kad kasmet Aušvičas ir Dahau sutraukia virš milijono turistų. Buvusios nacių koncentracijos stovyklos teritorijoje įrengtas Aušvico-Birkenau muziejus viena dažniausiai turistų lankomų vietų Lenkijoje. Makabrišku tapusiu užrašu „Darbas išlaisvina žmogų“ paženklintai vietai atvykusieji paprastai paskiria ištisą dieną apžiūrėdami įkalintųjų barakus ir sargybos bokštelius. Ekspozicijose pateikiami buvusių kalinių asmeniniai daiktai, buitiniai rakandai, dryžuoti kalinių rūbai, iš kurių 2,1 tūkst. vis dar su belaisvių vardų kortelėmis, ir kalėjusiųjų sukurti meno kūriniai. Muziejaus kolekcijoje saugomi ir SS būrio, kankinusio įkalintuosius, daiktai, bei pačios mušimo lazdos, botagai, krematoriumų krosnių fragmentai. Daugiau nei 1,1 mln. kalėjusių žmonių gyvenimą perteikiantys vaizdai sukrečia dar ir šiandien, todėl nėra rekomenduojama lankytis vaikams iki 14 metų. Muziejaus lankymas grupėmis su gidu kainuoja apie 38 zlotus – 9 eurus.
Lietuviai nesureikšmina
Lietuviai trauminės patirties muziejų nesureikšmina ir neišskiria. Pasak Lietuvos muziejų asociacijos specialistų, muziejaus tikslas neturėtų būti lankytojo šokiravimas.
„Dažniausiai muziejai kelia sau uždavinius sudominti, supažindinti, pristatyti, parodyti kultūros, istorijos, gamtos paveldą ir tik jų pasirinktos formos kelia lankytojams emocijas, tarp kurių gali būti ir šokas. Tas pats šoko faktorius gali būti keleriopas: šokas, kad anksčiau to nežinojai, šokas, kad vyko tokie procesai, kad su žmonės galėjo taip elgtis, šokas dėl netikėtumo. Yra pasaulyje muziejų, kurie ir neturėdami jokios išskirtinės ekspozicijos ar nesiimdami jokių papildomų veiksmų, kelia šoką vien savo buvimu - memorialinis muziejus Aušvice, Tuol Sleng Genocido muziejus Kambodžoje, Genocido aukų muziejus Vilniuje“, - pasakoja Lietuvos muziejų asociacijos atstovė Vaiva Lankelienė.
Nors lietuviai ir neišskiria trauminės patirties ekspozicijų, tokių nemažai sostinės muziejuose – Lietuvos genocido aukų, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus holokausto ekspozicijoje.
„Trauminės patirties eksponavimo muziejuose nevengiama, tai skatina permąstyti praeitį. Svarbu pastebėti, kad tai nėra mėgavimasis tuo. Man pačiam yra tekę būti Varšuvoje įsteigtame 1944 m. sukilimo muziejuje. Ekspozicija nėra tradicinė, tačiau labai paveiki – tarsi įsijauti į tų žmonių išgyvenimus, per jų asmeninius laiškus, fotografijas, vaizdo medžiagą“,- sako Vilniaus universiteto muzeologijos katedros lektorius Žygintas Būčys.
Lietuvos muziejų asociacijos duomenimis, šiuo metu Europoje naujų muziejų kūrimo tendencijų ryškių nėra dėl sumažėjusio finansavimo šiam sektoriui – džiugina tik po iki dešimtmečio trukusių rekonstravimo darbų duris atveriantys muziejai.