Kaip rašo www.euinside.eu, likus aštuoniems mėnesiams iki rinkimų, prasidėjo spėlionės dėl potencialių kandidatų užimti EK pirmininko postą. Šią dieną minimi kelios stiprios asmenybės ir sėkmingi politikai.
Viviane Reding

Ambicijų dėl EK pirmininko kėdės turi EK vicepirmininkė iš Liuksemburgo Viviane Reding, EK dirbanti jau trečią kadenciją. Ji atsakinga už teisingumą, pagrindines teises ir pilietybę, todėl ją mėgsta kai kurios naujosios ES šalys narės, kurios tikisi, jog Briuselis privers jų valstybių nevaldomą politinį elitą laikytis ES normų. Šiuo atžvilgiu bulgarai be abejonės palaikytų V. Reding. Tačiau mažai tikėtina, kad ji sulauktų palaikymo iš Bulgarijos vyriausybės Europos Taryboje (ET), jei ji išliks valdžioje, nes V. Reding pakankamai viešai palaikė kovą su oligarchija per viešą pokalbį, įvykusį Sofijoje liepos mėn.

Dešiniųjų tarpe minimas ES vidaus rinkos ir paslaugų komisaras Michelis Barnier, turintis ilgalaikę politinės karjeros patirtį Prancūzijoje, dirbęs ne vienoje ministerijoje, užėmęs užsienio reikalų, Europos reikalų bei žemės ūkio ministro kėdę.
Michelis Barnier

M. Barnier eina ES komisaro pareigas jau antrą kadenciją. Jo negalia pavadinti charizmatišku ES politiku, nes yra ganėtinai susikaustęs ir nėra labai aktyvus žiniasklaidoje. Toks jo elgesys gali tapti didžiausiu pranašumu, nes rimtų konfliktų su atskiromis ES šalimis narėmis nebuvimas bei geras bendradarbiavimas tarptautiniu lygmeniu, siekiant finansinės sistemos reformos kartu su didžiojo dvidešimtuko (G20) šalimis, gali atnešti jam sėkmę.

Kitas dažnai Briuselio ir Strasbūro koridoriuose minimas asmuo – vokiečių socialistas bei EP vadovas Martinas Schulzas. M. Schulzas – labai ambicingas ir griežtas politikas, sugebėjęs maksimaliai „išspausti“ Lisabonos sutarties EP suteiktas galias, paversdamas jį pagrindine institucija ES politikos pasaulyje.
Martinas Schulzas

M. Schuzas sukėlė keletą europinio lygmens susidūrimų, vienas iš kurių įvyko dėl 2014 – 2020 m. ES ilgalaikio biudžeto. Strasbūras nepritarė ES valstybėms narėms ir gavo visas įmanomas nuolaidas – teritoriją, kuri prieš tai buvo visiškai okupuota šalių narių bei dėl kurių jau dešimtmečius vyko derybos. Tačiau dabar EP užėmė strateginę poziciją Lisabonos sutarties dėka, kas šį svarbų ir ilgalaikį klausimą pakėlė į įstatymų leidybos institucijos lygmenį.

M. Schulzas taip pat pradėjo karą su ET dėl kito svarbaus klausimo – Šengeno reformos.

Žinoma, visa tai – ne vien M. Schulzo nuopelnas, tačiau jis šias idėjas pavertė realiais darbais, kurie ES įstatymų pagalba buvo pritaikyti visai ES.

Kitas labai stiprus kandidatas – Guy Verhofstadtas, buvęs Belgijos ministras pirmininkas, vadovaujantis liberalų parlamentinei grupei EP. Tai vienas iškalbingiausių, triukšmingiausių, o kartais ir konfliktiškiausių oratorių Strasbūre. Jis taip pat aiškiai reiškia eurofederalistines idėjas bei mano, kad nėra jokio kito ES problemų sprendimo, tik federalizacija. G. Verhofstadtas ažnai kelia iniciatyvas, siūlo idėjas, rašo straipsnius, taigi, galima teigti, kad jis iš tiesų yra aktyvus ES politikos veikėjas. Tačiau jo šansai – nedideli, nes liberalai – trečioji politinė jėga dabartiniame EP ir nėra jokių priežasčių tikėti, kad situacija gali pasikeisti.
Guy Verhofstadtas

Taigi G. Verhofstadto kandidatūros sėkmė priklausys nuo kitų partijų palaikymo, apie ką kalbėti dar per anksti. Tačiau jo ambicijos gali atsidurti pavojuje ne dėl išorinių, bet dėl vidinių veiksnių. Neseniai Suomijos spaudoje pasirodė informacija, kad pagrindinis EK asmuo rodo dėmesį buvusiam EK vadovui – ES komisarui Olli Rehnui. Jis taip pat ES politikos veteranas bei turi labai stiprią reputaciją dar nuo tų laikų, kai užėmė plėtros komisaro postą J. M. Barroso vadovaujamoje 2004 – 2009 m. EK. O. Rehnas rūpinosi Bulgarijos ir Rumunijos įstojimu į ES.

O. Rehnas tapo J. M. Barroso dešiniąja ranka, stabiliai ir negailestingai vykdydamas griežto taupymo politiką. EK vadovui J. M. Barroso siekiant padidinti EK vaidmenį, O. Rehnas buvo paaukštintas iki EK viceprezidento pareigų, kur jo kompetencijos sritis apėmė euro zonos ekonominius ir finansinius klausimus.
Olli Rehn

Liberalų aljanso ir demokratų laukia sudėtinga užduotis pasirenkant, ką skirti pretendentu į šį postą – triukšmingą G. Verhofstadtą ar santūrų ir griežtą O. Rehną. Pasirinkimas didžiąja dalimi priklausys nuo kandidato tautybės – faktas, kad G. Verhofstadtas yra belgas, pranašumu netaps. Belgija apimta rimtų ekonominių bėdų. Tuo tarpu Suomija reikšmingai padidino ES politikai daromą įtaką dėl fiskalinės disciplinos laikymosi bei eilės ekonominių sėkmių po 1990-ųjų krizės.

Suomija užsitikrino vietą tarp lyderiaujančių ES valstybių pastaraisiais metais, primygtinai reikšdama savo nuomonę tokiais klausimais kaip ilgalaikis biudžetas, ekonominis valdymas, pagalba Graikijai bei Bulgarijos ir Rumunijos įtraukimas į Šengeno zoną. O. Rehno kandidatūra labai stipri ir priimtina Šiaurės Europos valstybėms, tačiau mažai tikėtina, kad ji bus priimtina Pietų Europos periferijai, stipriai nukentėjusiai nuo „diržų veržimo“ politikos. Šią dieną dar neaišku, kokį palaikymą iš Jyrki Kataineno vadovaujamos Suomijos vyriausybės gaus O. Rehnas, nes J. Katainenas vadovauja bipolinei kairiųjų ir dešiniųjų koalicijai, o O. Rehnas atstovauja centro politines pažiūras. O. Rehnas galėtų tapti tinkamu kandidatu tuo atveju, jei dešinieji sudarytų didžiąją EP narių grupę, tačiau šiuo metu tai dar sunku prognozuoti. Be to, dešiniųjų jėgos kai kuriose valstybėse laižosi žaizdas, patirtas po rinkiminių pralaimėjimų.

Tinkamo kandidato pasirinkimas daugiausiai priklausys nuo vietų, kurias EP gaus politinės partijos, todėl turės būti priimtas strateginis sprendimas, kuria kryptimi eiti: ar kovoti dėl vietų EP, ar kovoti dėl kandidato į EK vadovo kėdę. Šiuo metu ES atsidūrusi kryžkelėje ir privalo apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Šis pasirinkimas – esminis, ypač naujų pasaulinių iššūkių fone: neramumai kaimyninėse valstybėse, įtempti santykiai su Rusija, prekybiniai ginčai su Kinija bei transatlantiniai santykiai. Todėl ateinančių metų EP rinkimai turės tapti aiškia kelrode žvaigžde, rodančia ateities kryptį.