Dažniausiai poros tuokiasi Kipre – 1000 gyventojų tenka 7,7 santuokos, po to rikiuojasi Lietuva (7,2 santuokos) ir Rumunija (7 santuokos). Mažiausiai santuokų registruojama Slovėnijoje – 1000 gyventojų tenka 3,3 santuokos, Bulgarijoje (3,6 santuokos) ir Liuksemburge (3,9 santuokos).
Pagal skyrybų skaičių pirmauja Belgija – 1000 gyventojų tenka 3,3 skyrybų atvejai, po to seka Lietuva (3,1 skyrybos). Rečiausiai skiriamasi Airijoje – 1000 gyventojų tenka 0,8 skyrybų, taip pat Italijoje (0,9 skyrybų).
Lietuviai ES garsėja tiek vedybų, tiek skyrybų skaičiumi. Praėjusiais metais Lietuvoje įregistruota 20,5 tūkst. santuokų ir 9,3 tūkst. skyrybų (1000 gyventojų teko 6,2 santuokos ir 2,8 ištuokos). 2008-aisiais šie skaičiai atitinkamai buvo 24,1 tūkst. ir 10,3 tūkst. (7,2 ir 3,1).
MyEP.lt domėjosi, kas skatina žmones tuoktis ir kodėl vienose šalyse poros linkę oficialiai įregistruoti savo santuoką, o kitose – renkasi kitus bendro gyvenimo modelius?
Skaičiai neatspindi visos dinamikos
Psichologai dr. Viktoras Keturakis ir Vilija Girgždė teigia, kad pirmiausia reikėtų atskirti šeimos kūrimą nuo santuokos registravimo, mat oficiali statistika neatspindi visos šeimos kūrimo dinamikos.
„Šeimos kūrimas reiškiasi įvairiomis partnerystės formomis: santuoka, kohabitacija (populiariai – partnerių gyvenimas nesusituokus). Santykiai tiek šeimoje, tiek gyvenant kartu yra panašūs, o statistiniuose skaičiavimuose žymimos tik registruotos santuokos“, – pabrėžia psichologai.
Be to, vertinant santuokų dinamiką ES, verta panagrinėti atskirų valstybių rodiklius. Pavyzdžiui, 2008 metų Eurostato duomenimis, dažniausiai poros tuokiasi Kipre ir Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje santuokų skaičius ne visada buvo toks aukštas – 2008 metais jis šoktelėjo iki 7,2 1000 gyventojų, bet iki tol visą laiką buvo mažesnis. O Kipre per pastaruosius dešimt metų santuokų skaičius dramatiškai mažėjo nuo 15 santuokų 1000 gyventojų iki 7,7.
Taigi vienoje šalyje tas pats skaičius yra didžiausias per 10 metų, o kitoje – mažiausias.
Tradicijoms – svarbus vaidmuo
Kas lemia registruojamų santuokų skaičių?
Pasak minėtų psichologų, tai socialinių, kultūrinių ekonominių ir psichologinių priežasčių sąveika.
Eurostato duomenimis, vėliausiai tuokiasi Švedijos gyventojai – čia vidutinis pirmą kartą besituokiančių vyrų amžius sudaro 32,9 metų, o moterų – 30,4 metų. Lietuvoje, palyginti su kitomis ES valstybėmis narėmis, vyrai ir moterys tuokiasi būdami vieni iš jauniausiųjų. Praėjusiais metais pirmą kartą besituokiančių vyrų amžius buvo 28,5 metų, moterų – 26,2 metų. Palyginimui, 2000-aisiais Lietuvoje vyrai vidutiniškai pirmą kartą vesdavo 26 metų, o moterys tekėdavo sulaukusios 24-erių.
Europos šalyse vėlyvos santuokos populiarėja, tai lemia ir registruojamų santuokų skaičių. Pavyzdžiui, vienoje turtingiausių valstybių Liuksemburge santuokos yra vėlyvos, partnerystės formos įvairios, o čia registruojamų santuokų skaičius – vienas iš mažiausių ES (1000 gyventojų tenka 3,9 santuokos).
„Lietuvos demografijos tyrinėtojų nuomone, šeima Lietuvoje neišvengiamai transformuojasi dėl begalės veiksnių ir plinta kitos modernios šeimos formos. Todėl mažas santuokų skaičius daugelyje liberalios demokratijos vakarų valstybių, bei ir šiuolaikinėse Vidurio bei Rytų Europos šalių, atspindi tą situaciją, kurioje neišvengiamai atsidurs Lietuva, liberalizuojanti visas asmens bei visuomenės gyvenimo sritis“, – tvirtina psichologai dr. V. Keturakis ir V. Girgždė.
Kartu gyventi apsimoka
Lietuvoje populiaru manyti, kad santuokų skaičių lemia ir ekonominė situacija: kuo finansinė padėtis geresnė, tuo daugiau porų ryžtasi tuoktis ir kurti bendrą gyvenimą.
Tačiau SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė įsitikinusi, kad tokia išvada labai spekuliatyvi, o ekonominiai ir finansiniai veiksniai labiau lemia apsisprendimą gyventi kartu, o ne registruojamą santuoką.
„Žvelgiant iš šeimos finansų perspektyvos, šeimos kūrimas arba dviejų asmenų apsisprendimui gyventi kartu yra finansiškai naudingas. Reikia mažiau įsigyti bendro naudojimo daiktų – ne po du komplektus, mažiau mokėti už šildymą, nes šildomas visas butas, nepriklausomai nuo to, kiek žmonių jame gyvena. Be to, du žmonės dalijasi namų ūkio darbus, taip sutaupoma laiko ir pan.“, – naudą vardijo J. Varanauskienė.
Recesijos metu – mažiau skyrybų
Yra pastebėta, kad sukūrę verslą, nemažai turto sukaupę žmonės rečiau skiriasi – juos atbaido turto dalybų, verslo skaldymo, teisinių išlaidų perspektyva. Jie linkę ieškoti kitų būdų spręsti nesutarimus.
Tuo tarpu valstybių ekonominė gerovė nelabai lemia piliečių apsisprendimą skirtis. Pavyzdžiui, pagal skyrybų skaičių ES pirmauja Belgija – 1000 gyventojų tenka 3,3 skyrybų atvejai, po to seka Lietuva (3,1 skyrybos). Tuo tarpu airiai bei italai skiriasi rečiausiai – atitinkamai 1000 gyventojų tenka 0,8 ir 0,9 skyrybų.
Pasak psichologų, skyrybos yra reakcija į nepasitenkinimą santykių poroje kokybę. Nors laiks nuo laiko tai išgyvena kiekviena pora, ne visi tai sprendžia skyrybomis.
„Pasinaudojimas laisve išsiskirti taip pat priklauso nuo socialinių, kultūrinių veiksnių – žmogaus nuostatos ir vertybės gali būti palankesnės skyryboms arba ne. Taip pat lemia ekonominės priežastys – recesijos metu skiriamasi mažiau, psichologinės – tėvų šeimos santykių kokybė ir skyrybos lemia tai, kad vaikai palankiau žiūri į skyrybas, sunkiau prisiima ilgalaikius įsipareigojimus“, – priežastis vardijo psichologai dr. V. Keturakis ir V. Girgždė.
Didelis skyrybų skaičius gali reikšti ir visuomenės liberalėjimo procesą, vyksta negatyvaus išsilaisvinimo veiksmas iš formalių normų, atsisakant įsipareigojimų, saitų.
„Iš psichologinės pusės, tai gali rodyti ir didesnį lūkestį santykių kokybei poroje – tiktai tas lūkestis yra nukreiptas į išorę. Geresnių santykių ieškoma kitur ir kitame, mažiau atsigręžiama į save, mažiau pastabumo apie tai, kaip nuo manęs gali keistis santykiai“, – tendencijas vardija psichologai.