Mažas dar nereiškia nykus. 1985-ųjų birželio 14-ąją čia sutartį pasirašius penkioms Europos Bendrijų valstybėms siekiant palaipsniui panaikinti tarpusavio sienų kontrolę, šiai sutarčiai pavadinimą davęs Šengenas bematant išgarsėjo visame pasaulyje. Jei kas ir nežino, kas tas Šengenas yra, svarbiausia, žino, kad toks yra. Ir galbūt vieną dieną susiruoš išsiaiškinti.

Iš Liuksemburgo Rivjera vadinamų Wasserbillig'o, Grevenmacher'io ir Remich'o miestelių vykstant Šengeno link, vaizdų – nors tyčia atgal tuo pačiu keliu grįžk! Kairėje pusėje atsiveria Mozelio upės vingių ir už jų dailiai sustatytų Vokietijos kaimelių grožis. Akys nevalingai krypsta ir į dešinę: čia, visai palei nosį, subtilų aromatą skleidžia saulėje sirpstančios vynuogienojų kekės, o šalia jų įsikūrusios liuksemburgiečių vyno daryklos, barų lauko terasos vilioja stabtelėti. Išmintingą posakį „Nemesk kelio dėl takelio“ nubaidai it kokią įkyrią musę: kaip galima kaitrią vasaros dieną atsispirti kūną ir dvasią gaivinančiam vietos vynui?!

Iš Liuksemburgo himno
Ten, kur Mozelio kvapnūs krantai vynuogėmis vaišina mus...

„Müller-Thurgau“, geriau žinomas kaip „Rivaner“, „Riesling“, „Auxerrois Blanc“, „Pinot Blanc“, „Pinot Gris“ ir „Pinot Noir“, „Elbling“, „Gewürztraminer“, „Chardonnay“ – įprastinės Liuksemburgo Mozelio slėnio vynuogių rūšys. Vyno kelias („Route du Vin“), viso labo 42 kilometrai, 300–400 metrų pločiu driekiasi nuo Wasserbillig'o iki pat Šengeno – pastarasis laikomas vyno kelio pradžia. Ne veltui komunos, į kurią kartu su Šengenu įeina Remerschen'as ir Wintrange'as, herbą puošia žalių vynuogių kekė. Ir, žinoma, – trys penkiakampės žvaigždės, simbolizuojančios Šengeno sutarties pasirašymą.

Garsusis Europos „trikampis“

Užpraėjusį savaitgalį šengeniečiai ir jų svečiai triukšmingai paminėjo Šengeno sutarties 25-metį, liepos 31 d.–rugpjūčio 1d. Šengene planuojama 40-oji „Pinot“ šventė. Kiek perpratus liuksemburgiečių būdą, galima teigti, kad tomis dienomis linksmybių netrūks, o „Pinot“ ir kitų rūšių vynuogių vietinis vynas liesis laisvai. Svarbiausia tik, galvai susisukus, neįkristi į Mozelį!

O galva Šengene suktis gali dėl daugelio dalykų. Pirmiausia dėl pačios gyvenvietės pavadinimo: palei upę įsikūrusiame Europos centre pateikiama „nendrių vandens“ (iš keltų „scen“) versija. Rašytiniuose šaltiniuose Šengenas pirmą kartą paminėtas 877 metais kaip Sceidingas. Šiandien, reikia pripažinti, nendrių gausa ši vietovė nepasižymi.

M. Palilionytės nuotr.
Antra, svaigina mintis, kad garsioji sutartis buvo pasirašyta, pavyzdžiui, ne kokioje Šengeno pilyje ar įspūdingame Koch'haus name, bet krantinėje prišvartuotame „Princesse Marie-Astrid“ laive. Šiam įvykiui atminti netoli tos vietos šiandien stovi paminklas „Accord de Schengen“ su paaiškinimais penkiomis kalbomis ir istorine nuotrauka, kurioje matyti Šengeno sutarties pasirašymo akimirka.
Kiek tolėliau, palei tiltą per Mozelio upę, kelio ženklai daug kam gali sukelti šypseną: „Remich – 9 km, Remerschen – 3 km“; „France – 2 km, Deutschland – 1 km“. Kodėl gi neužlipus į Markusberg kalną, kuris puošia vietos vyndarių butelių etiketes ir nuo kurio atsiveria nuostabūs vaizdai? Ir braukiant prakaito lašelius pamąstyti, kokių dar yra garsių Europos „trikampių“ – trijų valstybių sienų sankirtų?

Degalų ir svaigiųjų gėrimų turizmas

Pakeliui į Markusberg (kaip ir iš kaimyninio Remerschen'o vykstant į Šengeną), kalno papėdėje įsikūrusios kelios degalinės: jokia paslaptis, kad dėl mažesnių mokesčių akcizinėms prekėms Liuksemburge visų rūšių degalai kainuoja gerokai pigiau nei, pavyzdžiui, kaimyninėse Belgijoje, Prancūzijoje ir Vokietijoje. Tad nereikia stebėtis, kad daugumos automobilių numeriai Šengeno degalinėse – ne liuksemburgietiški.

Ir štai, atsidūrus vynuogienojų kalne, kurie iš šono žvelgiant primena plaukų veltinius „dredus“, alsuojant specifiniu, kiek rūgštoku, bet gan maloniu sirpstančių vynuogių aromatu, pasitinka Markusturm, arba Morkaus bokštas. Lankytojų primirštas (atrodo, retas čia užsuka, nors kalnas ir nėra labai aukštas), tačiau išdidus. Kairiajame jo šone Vokietijos, Prancūzijos ir Šengeno apylinkių panorama nuo ryto iki vakaro visais metų laikais „grožisi“ (ir derlių globoja?) Šv. Morkus. Tai – garsaus liuksemburgiečių skulptoriaus Claus Cito, kuris, beje, yra ir Liuksemburgo sostinėje stovinčios „Auksinės moters“ („Gëlle Fra“) autorius, kūrinys. Jei apie skulptūras ir jos autorių būtų galima atskirą straipsnį parašyti, tai apie Morkaus bokštą daug nepapasakosi. Žinoma tik tiek, kad jį kadaise pastatė Šengeno pilies gyventojai.

Ana, pažvelgus į dešinėn, matyti tiltas, per Mozelio upę vedantis į Vokietiją ir Prancūziją, ir šliuzas. Toje pusėje stūkso nuo vynuogynų žalutėlis Strombierg kalnas su apžvalgos aikštele, žemiau – bažnyčios ir pilies bokštai, rausvi, rusvi ir pilkšvi namų stogai. O kavinių ir barų lauko terasos? Nors jų iš čia nesimato, spėlioti, kad kažkas šiuo metu gaivinasi vietos vynu, tikrai nereikia. Liuksemburge, kaip ir degalų, svaigiųjų gėrimų, ypač vyno, kainos stebėtinai mažos. Užsisvajojusi apie taurelę 2006-ųjų „Pinot Blanc“, kuri mane atgaivino per Šengeno sutarties 25-mečio paminėjimą, ėmiau leistis nuo Markusberg kalno žemyn.

Atrasta vieta

M.Palilionytės nuotr.
„Užmiršta vieta“ – taip Šengeną prieš trejus metus pavadino tuomet Europos Parlamento narys Eugenijus Gentvilas savo straipsnyje „Vakarų eksprese“. Žinoma, į šią gyvenvietę su kiek daugiau nei puse tūkstančio žmonių atvykus eilinę darbo dieną, pėsčiųjų alėja, lankytojų centras „Centre Européen“ ir pilies prieigos bus tuštokos. Į visas puses zuis tik automobiliai, nes kas skubės į darbą ar iš jo (vienoje ar keliose iš garsiojo „trikampio“ valstybių!), kam pritrūks degalų, kam – kitos rūšies „kuro“.
Apie tą kitos rūšies „kurą“: buvęs europarlamentaras teigia patyręs nesėkmingas vyno su užrašu „Pagaminta Šengene“ paieškas. Neva jį išgelbėjo vienas vietos vyndarys, nesąs Liuksemburgo vyndarių asociacijos narys ir dėl to turįs teisę savo pavardę ir Šengeno pavadinimą rašyti ant paties gaminamo vyno etikečių. Trumpai ir šypsantis: antroje pagal mažumą Europos Sąjungos valstybėje (Liuksemburgą lenkia tik miniatiūrinė Malta) viską reikia daryti lėtai, niekur neskubant. Kam blaškytis po (degalinių) parduotuves, kai netoliese stovi didžiuliai prekybos centrai su įspūdingu pasirinkimu? Arba – vynų rūsiai: juk vietos produkcija yra senovės romėnų palikimas!

Nenueinant nuo kompiuterio taip pat galima domėtis Šengeno ir jo apylinkių vynų etiketėmis. Tereikia apsilankyti specialiose svetainėse, kaip antai www.vinsmoselle.lu. Privačių gamintojų, kurie nepriklauso Liuksemburgo vyndarių asociacijai, spektras ganėtinai platus (42 procentai). Anot Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės vyno instituto Viti-Vinicole, 28 procentai šalies vyndarių dirba privačiai, 14 procentų patys pardavinėja savo produkciją. Tai jiems netrukdo turėti savo firminių vynų, tas pats pasakytina ir apie vynuogynų savininkus šengeniečius.

Šengeno pilies papėdėje pakelkime taurę aperityvo „Auxerrois Blanc“ už „atrastą vietą“. Kas gi ją atrado? Reikėtų paminėti vieną žymiausių XIX amžiaus prancūzų rašytojų – Viktorą Hugo. Jis visai čia pat sėdėjo, grožėjosi 1812 metais perstatyta senovine pilimi, jos sodais (baroko stiliaus ir gydomųjų žolelių bei aromatinių augalų) ir išlikusiu masyviu XIII amžiaus bokštu, kurį įamžino dviejuose savo piešiniuose. Šiandien pilyje įsikūręs viešbutis, restoranas ir baras, alsuojantys prabanga ir senąja Šengeno dvasia, kaip kad pilies gyventojų netoliese pastatytas įspūdingas Koch'haus namas (1779 m.).

Šengenas – ne Londonas ir ne Paryžius, tačiau norint iš jo perliukų galima susiverti gražių prisiminimų vėrinį.