Europoje gyvena labai skirtingi žmonės. Labai skiriasi ispanas iš pietinių šalies rajonų nuo suomio. Labai skiriasi visuomenės faktinė santvarka Palerme nuo Varėnos rajono. Kalbos ir tarmės tiek skirtingos, kad net Lietuvoje dzūkai, kalbantys tarmiškai negali susikalbėti su nuoširdžiai kalbančiais žemaičiais.
Keletas pavyzdžių, iš asmeninės patirties kas yra europietis: čiukčis, gyvenantis Lietuvoje (vedė lietuvę ir atvyko gyventi su ja prieš 25 metus į Lietuvą). Turi 2 ar 3 vaikus. Žmona paveldėjo dvarą prie Dubysos. Žmona mirė prieš keletą metų. Jam tas dvaras liko. Tai jis laiko save lietuviu – europiečiu, dvarininku, lietuviškų dvarų tradicijų, karališkosios bajorijos tradicijų puoselėtuoju.
Kitas pavyzdys. Vyresnėlis sūnus gyvena studentų bendrabutyje Porto mieste Portugalijoje. Su juo gyvena labai jau tamsaus gymio juodukas (palyginus su juo B. Obama yra baltasis) Portugalijoje (jo senelis su močiute pabėgo iš savo šalies Afrikoje žlungant kolonijinei tvarkai gimtinėje) laiko save ir vadina portugalu – europiečiu. Kas gali būti bendra tarp visų tų žmonių, tarp tokio lietuvio ir tokio portugalo?
Norint atsakyti į klausimą, kas tiems skirtingiems žmonėms yra europietiškosios vienybės pagrindas, kas geriausiai simbolizuoja europietiškumą, kas yra europietis, reikia pažinti labai daug europiečių, amerikiečių, azijiečių, afrikiečių, australų… Nežinau, ar kas gali pasigirti Lietuvoje tokiomis plačiomis pažintimis...
Bendras noras gyventi gerai
Europiečiui gal būdingi tie patys bendrumai kaip ir žmoniškumas.
„Geras europietis - nebūtinai tas, kuris greitai siūlo pagalbą.. Geras europietis - tas, kuris gerbia Europos sutartis ir šalių teises, kad euro zonos stabilumas nenukentėtų", - sakė Vokietijos kanclerė. Vokietijos kanclerės mintis apie tai, kas yra europietis labai praplėtė mūsų suvokimo ribas: europietis ne tas kuris pirmas skuba į pagalbą, ne, prioritetai europiečiui, pasirodo, kiti.
Panašu, kad europietiškosios vienybės pagrindas – noras gerai gyventi savo kieme (Graikijoje, Ispanijoje, Vengrijoje) nors ir ne pagal pajamas. Europos parlamento užduotis lygtai būtų sukurti tokias sąlygas ir taisykles, kurios tai užtikrintų, bet tik pagal pajamas.
Svarbiausia suvokti, kad mūsų tikslas negali būti pasiektas per dieną, savaitę, ar net mėnesį. Kažkur skaičiau pasakojimą apie vieną indėną, kuris kartu su europiečiu keliavo. Vieną dieną jis atsisėdo ant suoliuko ir ilgai sėdėjo. Kai europietis jo paklausė, kas atsitiko, pastarasis ištarė:
“Aš taip greitai ėjau ir tiek blaškiausi, kad mano siela su manimi nespėjo. Dabar aš jos turiu sulaukti”. Jūs taip pat turite valingai atsisakyti visuomenės siūlomų galimybių ir ramiai laukti pasimetusios sielos.
Pasimetusi siela
Istoriškai europiečiai labiau siekė materialinių gėrybių, o kinai - dvasinės tobulybės.
Dabar europiečiai nykstanti senstanti visuomenė, o kinų milijardai ir parduoda tas materialines vertybes europiečiams.
Dažnai spaudoje skaitome ir per TV girdime apie plataus masto konfliktą tarp musulmoniškų ir europietiškų vertybių bei pavojus mūsų kultūros ir gyvenimo būdo išlikimui, nes islamistai yra didelė dabartinė senojo žemyno problema. Kas čia per mintis? Tai religinių vertybių susidūrimas su pasaulietinėmis? Gal normalu būtų pasakyti „musulmoniškų vertybių susidūrimas sus krikščioniškomis“. Bet tai jau žinome nuo pirmojo kryžiaus žygio. Kai pasigilini į tuos kryžiaus žygius, pamatai, kad jie taip pat vyko dėl materialių priežasčių.
Gal reikėtų pripažinti, kad europietiškų vertybių susiformavimui didelę įtaką darė krikščionybė. Tada mums reiktų pakalbėti apie europietiškų – krikščioniškų vertybių puoselėjimą. Bendra visiems europiečiams, būtų galima laikyti...
Šiuo rašiniu autorius dalyvauja konkurse "Europietiškumas mano akimis".