Tačiau geros kaimynystės klausimas vis vien lieka aktualus, nors atrodo, kad tuo labiau yra suinteresuota Europos Sąjunga, o ne dirbtinio geranoriškumo kaukę nusimetusi Rusija.
Susipyko dėl Ukrainos
Rytų partnerystės viršūnių susitikimo finalinėje spaudos konferencijoje net keletą kartų buvo pakartota, kad Rusija yra strateginis Europos Sąjungos partneris. Tačiau ši frazė negalėjo paslėpti tam tikros nuostabos dėl Maskvos elgesio ir to spaudimo, kurį Rusija taikė Ukrainai (apie spaudimą Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir aukštiems ES pareigūnams viršūnių susitikime prasitarė pats Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius).
Tuo tarpu, kai tapo aišku, kad Kijevas nusprendė nepasirašyti asociacijos sutarties su Europos Sąjunga, Rusija paskubėjo atsiriboti nuo kaltinimų darius spaudimą Ukrainai. Taip Federacijos Tarybos vadovė Valentina Matvijenko pareiškė, kad Rusija nedarė įtakos Ukrainos sprendimui, nes pasirašyti ar nepasirašyti asociacijos sutartį Kijevas sprendė pats vienas.
Kiek vėliau ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, viešėdamas su oficialiu vizitu Italijoje, paragino Europos Sąjungą depolitizuoti Ukrainos eurointegracijos klausimą. Buvo matyti, kad Rusijos vadovas liko nepatenkintas ES sprendimu nenagrinėti galimybės įtraukti į derybas dėl Ukrainos suartėjimo su Europos Sąjunga trečios šalies, t.y. Rusijos. Tokią iniciatyvą buvo iškėlęs Ukrainos prezidentas V. Janukovyčius, tačiau oficiali Briuselio pozicija irgi yra visiškai suprantama – Ukrainos ir ES asociacija yra tik šių susitarimo šalių reikalas ir jokios trečios jėgos įsikišimas čia neįmanomas.
Tačiau kartu ES vertėtų pripažinti, kad ji nesugebėjo laiku apsaugoti Ukrainos nuo plataus masto Rusijos spaudimo (nors, kaip ir buvo minėta, šiandien Maskva neigia, kad toks spaudimas buvo). Neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek Rusijos pozicija paveikė Ukrainos valdžios sprendimą sustabdyti derybas dėl asociacijos sutarties su ES, tačiau akivaizdu, kad savo pėdsaką ji paliko.
Tai, kad Maskva bando daryti Kijevui įtaką buvo sunku nepastebėti, nors ES atstovai kurį laiką bandė tai daryti, nenorėdami gadinti santykių su Rusija. Tačiau galiausiai Maskvos veiksmus jau buvo neįmanoma ignoruoti. Apie Rusijos spaudimą Ukrainai prabilo ne tik šios šalies politikai, bet ir ES šalių atstovai – pavyzdžiui, Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Geopolitinė konkurencija
Šiandien Europoje vėl mąstoma, kad reikia normalizuoti santykius su Rusija. Tokia iniciatyva yra nuolat aktualizuojama, nes nepaisant to, kad su kai kuriomis atskiromis ES valstybėmis Rusijos santykiai yra pakankamai geri (kad ir su kitą pusmetį ES tarybai pirmininkausiančia Graikija), įtampos Maskvos ir Briuselio dialoge netrūksta.
Minėta įtampa kol kas gali tik augti. Pagrindinė to priežastis – geopolitinė konkurencija. Jos paaštrėjimą pademonstravo Rytų partnerystės viršūnių susitikimas, o tiksliau visa ta politinė kova, kuri virė tarptautinėje erdvėje jam artėjant. Rusija šiandien aktyviai realizuoja savo integracinius projektus, kurių tikslai kertasi su Europos Sąjungos iniciatyvomis posovietinėje erdvėje. Iš esmės, nesutarimai tarp Rusijos ir ES yra globalios konkurencijos padarinis.
Tačiau Rusija yra pernelyg didelė ir ambicinga valstybė, kad ją galima būtų ramiai ignoruoti. Europos Sąjunga tai supranta. Be to, ES vertina santykius paremtus geros kaimynystės principais. Būtent dėl to vėl pasigirsta kalbos apie tai, kad atėjo laikas pagerinti santykius su Maskva, atnaujinti abipusį pasitikėjimą ir strateginę partnerystę.
Kitas dalykas, kuris jaučiamas europinėje politikoje – negebėjimas perprasti Rusijos veiksmų logikos. Ypač sunku tai padaryti politikams iš Vakarų Europos valstybių, kuriems Rusija yra nors ir svarbi tarptautinio politinio lauko veikėja, bet gana tolima ir mažai pažįstama.
Siekis strategiškai normalizuoti santykius su Rusija iš esmės jau primena bandymą eilinį kartą lipti ant tų pačių grėblių. Rusijos santykiai su Vakarų pasauliu yra prasti, tačiau to priežastis pirmiausiai yra pačios Rusijos pozicija, kuri nesikeičia. Maskva žiūri į Vakarus geriausiu atveju kaip į geopolitinį konkurentą Europoje ir pasaulyje, o blogiausiu – kaip į potencialų priešą. Dėl šios priežasties visi bandymai „gerinti santykius“ su Rusija baigiasi nesėkme – ar tai būtų JAV inicijuojamas santykių perkrovimas, ar ES pozicija dėl strateginės partnerystės.
Dėl paminėtos priežasties atsiranda klausimas – ar verta kalbėti apie siekį normalizuoti santykius su Rusija? Galbūt produktyviau būtų priimti Rusiją tokia, kokia ji yra, įvertinti tai ir atitinkamai plėtoti tarpusavio santykius, nesiekiant strateginės partnerystės, o tiesiog ramaus, nors ir kiek šaltoko, sugyvenimo.
ES žiūrės į santykius blaiviai
Rytų Europos studijų centro Politikos analizės ir tyrimų skyriaus vyresnysis analitikas Marius Laurinavičius teigia, kad Europos Sąjunga santykiuose su Rusija yra šiandien atsikračiusi galimų iliuzijų. Pasak jo, tai rodo ir prieš Rytų partnerystės viršūnių susitikimą nuskambėjęs Angelos Merkel raginimas Rusijai atsisakyti Šaltojo karo mąstymo, ir ES pradėti tyrimai dėl Rusijos veiksmų energetikos sferoje. „Pirmiausiai kalbu apie „Gazprom“ veiklos tyrimą. Atrodytų, tas tyrimas nėra tiesiogiai susijęs su tarptautinių santykių sfera, tačiau rusų dujų monopolininkas yra laikomas Maskvos geopolitiniu ginklu“, - pažymi M. Laurinavičius.
Briuselyje neliko nepastebėti ir Rusijos veiksmai taikant spaudimą ES Rytų partnerystės programos dalyvėms. M. Laurinavičius akcentavo, kad Maskva šioje sferoje pasiekė tam tikrą pergalę – atgrasė nuo galimo suartėjimo su Europos Sąjunga Armėniją bei paveikė Ukrainos poziciją. „Spaudimas buvo taikomas ir Moldovai bei Gruzijai, tačiau šios valstybės kol kas atsilaikė. Bet šis spaudimas neišnyks, o kitais metais tikriausiai dar labiau stiprės. Rusija sieks įtvirtinti savo pergalę šioje sferoje bei pasiekti naujų laimėjimų“, - prognozuoja M. Laurinavičius.
Pasak analitiko, ES oficialiu lygiu greičiausiai nekels santykių su Rusija normalizavimo klausimo, nes į šiuos santykius jau ir taip buvo labai daug investuota, tačiau nesulaukta pirmiausiai pačios Maskvos pozityvaus požiūrio į paminėtų santykių plėtojimą. Toks požiūris yra susijęs ir su Rusijos inicijuotais integraciniais procesais.
„Akivaizdu, kad Muitų sąjunga ir Europos Sąjunga globalioje erdvėje tapo konkurenciniais projektais. Maskva daro viską, kad pritrauktų naujų narių į savo susivienijimą bei žlugdo visus atitinkamus ES planus“, - akcentuoja M. Laurinavičius.
Tęsis geopolitinis žaidimas
Lietuvoje politinio prieglobsčio siekiantis Rusijos politinio judėjimo „Solidarnost“ („Solidarumas“) aktyvistas Vsevolodas Černozubas mano, kad pirmiausiai reikia suprasti problemų Rusijos ir ES santykiuose esmę. „Viskas priklauso nuo požiūrio taško. Tarp Rusijos ir Europos Sąjungos egzistuoja geopolitinė konkurencija. Šiaip, tai normalu, tačiau problema yra ta, kad Rusijos užsienio politika yra brutali. Vladimiras Putinas yra linkęs korumpuoti tarptautines struktūras ir atskirus globalaus politinio pasaulio veikėjus, jis taip pat mėgsta išnaudoti Europos silpnybes ir nesutarimus“, - teigia jis.
V. Černozubas akcentuoja, kad „normalizacija“ yra žodis iš Vakarų politikos leksikono, kurio Rusijos politinio elito atstovai nelabai supranta. Be to, V. Černozubo manymu, normalizacija dažnai reiškia tam tikrą „real politik“, kai nelieka vietos vertybėms. „Siekiantys vadinamojo santykių normalizavimo politikai Vakaruose mąsto maždaug taip: tegul Rusijos jėgos struktūros daro ką nori – svarbu, kad nafta, dujos ir deimantai tekėtų iš Rusijos kaip tekėję, o rusai pirktų mašinas ir buitinę techniką. Jei normalizacija ir reikalinga – tai turi būti atviras žaidimas su suprantamomis taisyklėmis“, - akcentuoja V. Černozubas. Pasak jo, Europai reikėtų pirmiausiai ne ieškoti būdų įtikti Rusijai, o adaptuoti JAV priimtą Magnitskio sąrašą, kuris užkirstų kai kuriems aukštiems Rusijos pareigūnams galimybę įvažiuoti į Europos Sąjungos teritoriją.
Politinis aktyvistas netiki, kad Rusijos ir Europos Sąjungos santykiuose artimiausiu metu kas nors kardinaliai keisis. „Viskas vyks pagal įprastą scenarijų – mes matysime lokalius geopolitinius žaidimus, turgaus lygio ekonomines derybas ir apsikeitimą beprasmiais pareiškimais. Šiuo momentu visus tenkina esama situacija, nes niekas neturi jėgų ir noro ką nors keisti“, - mano V. Černozubas.