Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai (145)
Kelio ženklas Lozoriškės 0,7
DELFI / Audrius Solominas / Kelio ženklas Lozoriškės 0,7

Ar lietuviai – baltos varnos?

Lietuvoje vis netyla ginčai, leisti ar neleisti Vilniaus rajone atsirasti dvikalbiams vietovardžių pavadinimams. Kaip su tautinių mažumų reikalavimais ir jų kalbinėmis teisėmis tvarkosi kitos ES narės?

Visoje ES tautinių mažumų kalbą vartoja maždaug 50 mln. žmonių, t. y. kas dešimtas ES pilietis. Iš esmės tautinių mažumų teisių apsaugos klausimai yra palikti spręsti kiekvienai ES valstybei savarankiškai, tačiau šalys turi laikytis ratifikuotų tarptautinių sutarčių, numatančių minimalias tautinių mažumų teisių užtikrinimo gaires.

Kodėl Lietuva bijo dvikalbystės regionuose?

Lietuva yra pasirašiusi ir ratifikavusi vieną iš dviejų pagrindinių tautinių mažumų teises ginančių dokumentų – Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją. Beje, šios konvencijos pasirašymas ir įgyvendinimas buvo viena iš narystės ES sąlygų.

Kito dokumento, Europos regioninių arba mažumų kalbų chartijos, Lietuva pasirašiusi nėra. Oficiali pozicija – pasirašius šį dokumentą nukentėtų valstybinis lietuvių kalbos statusas. „Lietuvoje yra sudarytos plačios galimybės vartoti mažumų kalbas (švietimo, kultūros srityse, taip pat užtikrinama asmenų, nemokančių valstybinės kalbos, teisė į vertimą teismo procese ir administracinėje procedūroje), atitinkančios Lietuvą teisiškai įpareigojančių Jungtinių Tautų žmogaus teisių apsaugos teisės aktų reikalavimus“, rašoma oficialiame Teisingumo ministerijos atsakyme į 2011 JTO visuotinės periodinės peržiūros darbo grupės ataskaitoje pateiktas rekomendacijas.

Dvikalbiai vietovardžių pavadinimai – viena iš tautinių mažumų teisų, saugoma šių dokumentų.
Pasisakantieji prieš dvikalbius užrašus tautinių mažumų tankiai apgyvendintuose regionuose, paprastai naudoja kelis argumentus. Visų pirma, dvikalbystė esą menkina valstybinės kalbos statusą. Valstybinė kalba, čia nereikia nė ginčytis, yra svarbi nepriklausomos vastybės identiteto dalis. Kartais žengiama dar toliau – bijoma, kad sustiprėjusi tautinė mažuma ims kelti dar daugiau reikalavimų, kurie galų gale ves į separatizmą

Dvigubi standartai

Tačiau šiuo atveju taikomi dvigubi standartai: nors teigiama, kad Lietuva neturėtų nusileisti lenkų tautinės mažumos reikalavimams, tuo pačiu piktinamasi, kai neapsaugomos lietuvių tautinės mažumos teisės Lenkijoje – pavyzdžiui, kai tautiškai nusiteikę lenkų chuliganai uždažo lietuviškus vietovių pavadinimus.

Taigi, nesibaigiantis lietuvių kalbos puoselėtojų galvos skausmas – kaip išsaugoti stiprią ir tyrą lietuvių kalbą tiek Lietuvoje, tiek ir aplinkinėse šalyse? Kaip padaryti, kad senų lietuviškų kaimų ir miestelių pavadinimų neiškraipytų ir neužgožtų kitakalbių gyventojų vartojami vietovardžiai?

Status quo kol kas saugo Lietuvos įstatymai, reglamentuojantys valstybinės lietuvių kalbos vartojimą viešose vietose. Tačiau viskas gali pasikeisti, kai Seimas pagaliau priims naująjį Tautinių mažumų apsaugos įstatymą, be kurio Lietuva gyvena jau kelerius metus.

Skirtingi valstybinės kalbos reguliavimai

Debatai dėl tautinių mažumų teisių, tarp kurių ir teisė į dvikalbius užrašus tuose regionuose, kuriuose tautinės mažumos sudaro gyventojų daugumą, įnirtingai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose ES valstybėse.

Kalbiniu atžvilgiu, ES valstybes galima būtų suskirstyti į dvi grupes: pirmąją, kuriai priklauso valstybės, turinčios vieną oficialią valstybinę kalbą, ir antrąją, turinčią arba neapibrėžtą (D. Britanija), arba dvi ir daugiau valstybinių kalbų. Pirmajai priklauso Austrija, Bulgarija, Čekija, Danija, Estija, Graikija, Ispanija, Italija, Latvija, Lenkija, Lietuva, Kroatija, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Slovakija, Slovėnija, Švedija, Vengrija ir Vokietija. Antrajai priklauso Airija, Belgija, D. Britanija, Kipras, Liuksemburgas, Malta ir Suomija.

Su tomis valstybėmis, kuriose įteisintos dvi ar daugiau valstybinių kalbų, viskas atrodo paprasta: tokias pačias teises turi skirtingas valstybines kalbas vartojantys asmenys, daugiakultūriškumas yra priimtinas ir šalis funkcionuoja jo pagrindu. Nuskriskite, pavyzdžiui, į Airiją ar Belgiją – jus iškart pasitiks dvikalbiai miestų ir miestelių pavadimai.

Na, o pirmosios grupės valstybes vienija tai, kad visos jos turi vieną pagrindinę šalies kalbą, apibrėžtą kaip „valstybinė“ arba „viešosios administracijos kalba“, o kitoms, tautinių mažumų kalboms, tenka pelenių dalia. Tarp šių valstybių esame tiek ir mes, tiek ir pietinė kaimynė Lenkija, su kuria vyksta nuolatinis žodžių karas dėl tautinių mažumų teisių ir jų apsaugos. Bet kaip iš tiesų atrodome ES kontekste?

Dvikalbiai vietovardžiai ES

Žemiau pateikiama trumpa dvikalbių vietovardžių vartojimo apžvalga vieną valstybinę kalbą turinčiose ES šalyse. Apžvalga Parengta remiantis Europos Komisijos tyrimo „Euromosaic“ duomenimis bei Europos Tarybai pateiktomis ataskaitomis, apžvelgiančiomis Europos regioninių arba mažumų kalbų chartijos vykdymą.

Austrija. Didžiausios tautinės mažumos – slovėnai ir kroatai. Čia konstituciniu nutarimu numatoma, kad tam tikrose šalies regionuose (Carinthijoje, Burgenlande ir Styrijoje) vietovardžiai turi būti rašomi tiek vokiečių, tiek ir slovėnų ar kroatų kalbomis.

Bulgarija. Didžiausios tautinės mažumos šioje šalyje yra turkai ir romai, bet dvikalbių gatvių ar miestų pavadinimų čia neišvysite – kaip ir Lietuvoje, tai nėra numatyta šalies įstatymuose.

Čekija. Nors Čekijos konstitucijoje ir nėra numatyta valstybinė šalies kalba, čekų kalbai suteiktas pagrindinės administracinės kalbos statusas. Tose šalies savivaldybėse, kuriose daugiau nei 10 proc. gyventojų sudaro tautinių mažumų atstovai, įteisinti dvikalbiai vietovardžių pavadinimai (pvz. pasienyje su Lenkija).

Danija. Oficiali šios karalystės kalba – danų, tačiau taip pat įstatymais įtvirtintos dvi regioninės kalbos: farerų (Farerų salose) ir inuitų (Grenlandijoje). Tiek Farerų salose, tiek ir Grenlandijoje visi vietovardžiai rašomi viena kalba – atitinkamai farerų ir inuitų. Taip pat egzistuoja ir oficialiai pripažinta tautinių mažumų kalba – vokiečių. Bet net ir Šiaurės Šlesvigo (North Schleswig) regione, kuriame ši vokiečių tautinė mažuma ir gyvena, vietovardžiai rašomi tik danų kalba.

Estija. Vietovardžių įstatymas leidžia vartoti vietovardžius kitomis kalbomis tik jei tam yra istorinis ar kultūrinis pagrindas. Tačiau vietovardžiai vis vien turi būti rašomi lotynų rašmenimis – jokių nuolaidų rusams, didžiausiai šios šalies tautinei mažumai. Be to, norėdami vietovės pavadinimą užrašyti kita nei estų kalba, vietinės savivaldos atstovai turi gauti Regioninių reikalų ministerijos palaiminimą.

Graikija. Šią šalį tikriausiai būtų galima vadinti viena iš labiausiai nesvetingų tautinėms mažumoms ir jų kalbai: šalies įstatymai netgi nepripažįsta tautinių mažumų egzistavimo fakto, ką jau kalbėti apie dvikalbius užrašus tautinių mažumų regionuose. Tiesa, dvikalbes vietovardžių lenteles čia tikrai išvysite – bet vien dėl to, kad šalia graikiškų pavadinimų rašomas ir jų atitikmuo lotyniškomis raidėmis.

Ispanija. Autonominėje Katalonijos respublikoje, autonominiame Galicijos regione, dalyje Baskų regiono ir t.t. vartojami dvikalbiai vietovardžių pavadinimai – t. y. geografiniai pavadinimai rašomi ispanų bei oficialia autonomijos kalba.

Italija. Kai kur galima pamatyti vietovardžių, rašomų dvejomis kalbomis (italų ir pavyzdžiui kroatų ar prancūzų), tačiau bendra tendencija yra tokia, kad vietovardžiai rašomi tik itališkai.

Kroatija. Remiantis šalies įstatymais, tuose regionuose, kuriuose tautinės mažumos sudaro daugiau nei trečdalį visų gyventojų, naudojami dvikalbiai vietovių pavadinimai. Tiesa, šis įstatymas kelia sumaištį rytų Kroatijoje esančiame Vukovaro mieste – dėl čia gyvenančių serbų, vietovardžiai turi būti rašomi ne tik lotynų rašmenimis, kuriuos vartoja kroatai, bet ir serbų vartojama kirilica, nors iš esmės tiek serbai, tiek kroatai kalba beveik ta pačia kalba.

Latvija. Didžiausia tautinė mažuma – rusai. Latvijos įstatymai numato, kad vietovardžiai gali būti rašomi tik latvių kalba, tačiau tuo pačiu Latvijos Ministrų kabinetas turi teisę daryti išimtis.

Lenkija. Taip pat kaip ir Rumunijoje ar Slovakijoje teisę į dvikalbius vietovių pavadinimus turi tų regionų gyventojai, kuriuose tautinės mažuma sudaro ne mažiau nei 20 proc. gyventojų.

Lietuva. Dvikalbiai vietovardžių pavadinimai kol kas prieštarauja Lietuvos įstatymams.

Nyderlandai. Be olandų kalbos, taip pat pripažįstama ir fryzų kalba. Tiesa, pastarosios statusas – tautinių mažumų kalba. Egzistuoja dar dvi regioniniu mastu pripažįstamos kalbos: žemųjų saksonų ir limburgų. Dvikalbės vietovardžių lentelės vartojamos Fryzijoje, Limburgo provincijoje ir kur ne kur – Žemojoje Saksonijoje.

Portugalija. Valstybinė kalba – portugalų, tačiau oficialiai pripažįstama ir regioninė mirandesų kalba, kurią vartoja apie 15 tūkst. gyventojų š. rytų Portugalijoje. Nepaisant mažo šia kalbą vartojančio žmonių skaičiaus (vos 0.14 proc. šalies gyventojų) regione vietovardžiai rašomi dviem kalbomis.

Prancūzija. Dvikalbiai vietovardžių ženklai vartojami Bretanėje, kai kuriose vokiečių tautinės mažumos gyvenamose vietovėse.

Rumunija. Šios šalies įstatymai numato, kad tose savivaldybėse, kuriuose daugiau nei 20 proc. Gyventojų sudaro tautinės mažumos atstovai, vartojami dvikalbiai vietovių pavadinimai. Daugiausia tai taikoma vengrų tautinei mažumai.

Slovakija. Kaip ir Rumunijoje, Slovakijos tautinių mažumų kalbos naudojimo įstatymas numato, kad tose vietovėse, kuriose daugiau kaip 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos atstovai, kabiniami dvikalbiai vietovardžių ženklai.

Slovėnija. Už vietovardžių rašymą atsakingos yra vietinės bendruomenės. Tuose regionuose, kuriuose gyvena tiek slovėnai, tiek ir nemažai tautinės mažumos atstovų (pvz. italų) geografiniai pavadinimai rašomi abiem kalbomis.

Švedija. Oficiali šalies kalba – švedų, o kaip tautinių mažumų pripažįstamos šios kalbos: suomių, romų, samių, jidiš ir tornedalų suomių (vietinis suomių kalbos dialektas). Švedijos įstatymas dėl paveldo apsaugos numato, kad tose vietovėse, kuriose šalia oficialiosios vartojamos ir tautinių mažumų kalbos, vietovardžiai rašomi dviem ir daugiau kalbų.

Vengrija. Įstatymais numatoma galimybė naudoti dvikalbius vietovardžių pavadinimus tautinių mažumų gyvenamuose šalies regionuose.

Vokietija. Vokietijoje dvikalbių vietovardžių klausimas patikėtas vietinėms savivaldoms spręsti savarankiškai.

Taigi, kaip matome, Lietuva kartu su Bulgarija, Estija, Graikija, Latvija ir iš dalies Danija, yra tos valstybės, kurios pirmenybę teikia vien tik valstybinės kalbos vartojimui viešoje erdvėje. Tuo tarpu kitos ES valstybės yra kur kas labiau linkusios užtikrinti visų savo piliečių teises: tuose regionuose, kuriuose gyvena nemažai tautinės mažumos atstovų, vietovių pavadinimai rašomi dviem kalbomis.

Kol kas neatrodo, kad padėtis bent jau artimiausiu metu Lietuvoje keisis – antilenkiškoms nuotaikoms stiprėjant net ir pagrindiniai valstybės asmenys teigia, kad dvikalbių vietovardžių pavadinimų Vilniaus rajone nesulauksime.

Ką gi, su tokiu požiūriu nesame vieninteliai ES. Tačiau tokiu atveju yra kiek hipokritiška reikalauti, kad Lenkija prižiūrėtų, jog niekas neuždažytų lietuviškų pavadinimų Seinuose.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA