Tvirtą paramą Rusijos lyderiui padėjo pelnyti jėgos demonstravimas Ukrainoje ir šeimos vertybes ginanti politika.

Tendencija stebima jau ne pirmus metus

„Laukiama paramos dešiniosioms euroskeptiškoms partijoms banga gali būti tik rinkėjų pasipriešinimo pradžia“, – apibendrina Nyderlandų tyrimų centras „Motivaction“, pasidomėjęs šioje šalyje, Belgijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje ir Prancūzijoje veikiančiomis euroskeptiškomis politinėjmis jėgomis. Gruodį ir sausį apklausę bemaž 11 tūkst. respondentų, analitikai išsiaiškino, kad šių partijų rėmėjai ieško tvirto pagrindo ir saugumo asmeniniame gyvenime, o kartu abejoja korumpuotu elitu.

Budapešte įsikūręs Politinio kapitalo institutas kovą paskelbtoje studijoje taip pat apžvelgia paramą, kurios V. Putinas sulaukė iš ES veikiančių kraštutinių dešiniųjų partijų, ypač Ukrainoje įsiplieskusios krizės metu. Institutas dar 2009-aisiais įspėjo apie augantį Rusijos susidomėjimą Europos ultradešiniaisiais, pernai imta vis garsiau kalbėti apie populiarėjančius radikalus, o dabar tai tapo itin akivaizdu.

Politologo Nerijaus Maliukevičiaus tokios tendencijos nestebina, juoba kad jos nėra naujos: „Tai nenauja, nes visada buvo V. Putino simpatikų. Akivaizdu, kad jis, deklaruodamas konservatyvią strategiją, įmetė savotišką jauką daugeliui judėjimų Europoje.“

Kaip pavyzdį pašnekovas paminėjo Italijos komunistų partijos, kuri buvo panaikinta 1991 metais, narį, buvusį europarlamentarą Giulietto Chiesą. Per 2008-ųjų Gruzijos ir Rusijos karą jis pareiškė, kad pastaroji pasielgė taip, kaip turėjo. Per praėjusius rinkimus į EP italas nesėkmingai balotiravosi Latvijoje kartu su daugiausia rusakalbių remiama kairiąja partija. Viena iš šios partijos pirmininkių europarlamentarė Tatjana Ždanok buvo viena iš politinio judėjimo „Interfront“, kuris 1989-1991 m. nepritarė Latvijos nepriklausomybei nuo SSRS ir rinkos reformoms, lyderių.

„T. Ždanok yra puikus pavyzdys, kam V. Putinui reikalingi tokie simpatikai“, – pažymėjo politologas.

N. Maliukevičius pacitavo buvusį Rusijos prezidento administracijos vadovo patarėją Glebą Pavlovskį. Prieš dešimtmetį šis įspėjo: jums atrodo, kad įstojimas į ES ir NATO susilpnins Rusijos įtaką, – klystate, įstojimas ją tik sustiprins, pakeis vien įtakos galimybes ir būdus. Kitaip tariant, mūsų ir ypač Latvijos narystė tik suteikianti naują platformą Kremliaus įtakai ES. Ieškoma įvairių kelių rasti sąjungininkų vakarietiškose organizacijose ir bet kurie iš jų yra naudingi.

Kremliuje rado bendraminčių

Šaltojo karo metais įtartinos buvo kairiosios partijos, kurios laikytos ideologinėmis priešiškos socialistinės stovyklos sąjungininkėmis, o dabar šioje pozicijoje atsidūrė kraštutiniai dešinieji. Jų ir V.Putino mąstymas turi daug sąlyčio taškų: nuo ksenofobijos iki homofobijos. Ir vieni, ir kiti neprijaučia ES, taip pat yra nusiteikę antiamerikietiškai.

Štai populiarėjantys Italijos ultradešinieji pernai pasveikino „drąsią V.Putino poziciją dėl gėjų lobizmo“, kai šis pasirašė įstatymą dėl „homoseksualumo propagandos“ draudimo.

Europos radikalai lyg aidu kartoja Kremliaus pareiškimus, esą ne Rusija, o Vakarai provokuoja įtampą ir agresiją Ukrainoje. Ne vienas žinomas sveikino pseudoreferendumo rezultatus, kuriuos pripažino tik Rusija, Kazachstanas ir Armėnija, o Vakarai pavadino neteisėtais. Užtarėjų V. Putinas rado net JAV Kongrese. Būrys Austrijos, Belgijos, Čekijos, Prancūzijos ir Vengrijos kraštutinių dešiniųjų arba populistų partijų atstovų stebėjo tariamą referendumą dėl Krymo prisijungimo prie Rusijos. Balsavimą jie įvertino kaip laisvą ir skaidrų, nors Vakarų lyderiai laikėsi priešingos nuomonės.

Euroskeptiškai nusiteikę ir nacionalinių valstybių įtaką norintys stiprinti radikalai Kremliuje mato savo idėjų atspindį. V. Putinas savo ruožtu yra užsimojęs atkurti Rusijos galybę, o kartu susilpninti euroatlantinius ryšius.

„Esama priežasčių manyti, kad Rusijos diplomatija siekia sukurti partijų šeimas Europoje“, - teigiama vengrų studijoje. Čia pat nurodyta nemažai atvejų, kai kraštutiniai dešinieji politikai dalyvavo renginiuose, kuriuos suorganizavo arba kuriuose lankėsi Rusijos politikai.

Prancūzijos Nacionalinio fronto, kurio idėjoms esą pritaria nemažai rusų, vadovė Marine Le Pen, pasak „EUobserver“, šiemet Maskvoje lankėsi jau porąkart. Balandžio viduryje ji susitiko su Valstybės Dūmos pirmininku Sergejumi Naryškinu – vienu iš pareigūnų, kuriems taikomos ES sankcijos. Viešnia parėmė Rusiją ir apkaltino ES paskelbus naują Šaltąjį karą.

Toliau į rytus situacija dar keblesnė. NATO ir ES narė Bulgarija tebėra artima Rusijai. Daugelis ne tik vyresnių gyventojų, bet ir politikų yra rusofilai. Valdantieji priklauso nuo ekstremistinės dešiniosios partijos „Ataka“, kuri pritarė Krymo aneksijai ir kuri galėtų pasitraukti, jei vyriausybė toliau remtų sankcijas Rusijai, paramos.

Žemyne rinkimus paprastai stebi Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), bet balsavimas Kryme esą neatitiko jos kriterijų. Šį kartą stebėjimą organizavo ir finansavo Briuselyje įsikūrusi organizacija „Eurazijos demokratijos ir rinkimų stebėsena‟, vadovaujama žinomo dešiniųjų pažiūrų politiko, advokato Luco Michelio, garsėjančio simpatijomis V.Putino „Vieningajai Rusijai“. Balsavimą taip pat stebėjo austrai europarlamentaras Ewaldas Stadleris ir dešiniosios Laisvės partijos parlamentarai Johannas Gudenusas bei Johannesas Hüberis. Šios partijos pirmininkas Heinzas Christianas Strache palaiko ryšius su V. Putino šalininkais.

Maskvoje ne mažiau laukiami Vengrijos partijos „Jobbik“, kuri balandžio pradžioje laimėjo daugiau kaip 20 proc. balsų parlamento rinkimuose ir tapo didžiausią žmonių paramą turinčia Europos kraštutine dešiniąja partija, atstovai. Nepaisant to, kad kai kurie bendraminčiai iš Vakarų, pavyzdžiui, Prancūzijos Nacionalinis frontas, kurti aljansus su ja atsisako. Būta net gandų apie finansinius partijos ir Rusijos ryšius, bet jie nepatvirtinti.

Rusijos prezidentu žavisi ir nuosaikesni dešinieji. Štai euroskeptiškos britų Nepriklausomybės partijos lyderis Nigelis Farage'as pagyrė V. Putiną kaip esą įgudusį valdytoją ir lyderį, kuriuo žavimasi labiausiai, o ES priekaištavo išsikruvinus rankas, privertus Ukrainą rinktis tarp Bendrijos ir Rusijos. Ši partijų, kurios turėtų neblogai pasirodyti gegužės pabaigoje vyksiančiuose rinkimuose, parama dar labiau supainioja ir taip keblią situaciją, formuojant vieningą atkirtį V. Putinui.

Priežasčių remti radikalus apstu

„Šiuo metu Rusijos įtaka kraštutinių dešiniųjų veiklai, matoma visoje Europoje, kelia esminę grėsmę euroatlantinei integracijai tiek nacionaliniu, tiek ES lygiu, ypač artėjančių EP rinkimų kontekste, – tvirtina Vengrijos ekspertai. – Vedamos Prancūzijos Nacionalinio fronto, kraštutinės dešiniosios partijos po rinkimų gali suformuoti prorusišką bloką Europarlamente. Net jei joms tai nepavyktų, šių jėgų atstovavimas EP gali sustiprėti. Visa tai vyksta tebesitęsiant politinei ir ekonominei krizei, kuri padarė ES pažeidžiamą.“

Rinkėjų apklausų duomenys rodo, kad gegužės pabaigoje nemažai jų galima pasirinkti Nacionalinį frontą, Laisvės ar Nepriklausomybės partijas, galbūt net išstumdamos jas į populiariausiųjų gretas. Pavyzdžiui, Lenkijoje itin konservatyviai ir antieuropietiškai nusiteikusi „Naujoji dešinė‟, dabar remiama 4-6 proc. rinkėjų, gali gauti iki trijų vietų EP.

Vokietijoje rinkimus, prognozuojama, laimės valdantieji krikdemai (CDU) su kanclere Angela Merkel priekyje (turėtų gauti apie 40 proc. balsų) ir jų koalicijos partneriai socdemai (SPD), kuriems žadama bemaž 30 proc. rinkėjų parama. Žalieji, kairioji „Linke“ ir liberalai gali tikėtis 4-9 proc. balsų. Pastaruoju metu kiek išpopuliarėjo (6 proc.) dviejų ekonomistų įkurta eurą kritikuojanti „Alternatyva Vokietijai‟ (AfD), kuri gaivina konservatyvų XIX amžiaus apmaudą dėl Vakarų civilizacijos ir romantizuoja Rusiją, tariamai nesugadintą Vakarų vertybių bei laisvosios rinkos kapitalizmo. Ir kitiems ultradešiniesiems artima Maskvos pozicija, esą Europa tapo perdėm gėjiška, tolerantiška ir liberali moralės srityje, per mažai krikščioniška.

Priežasčių, kodėl stiprėja kraštutinių dešiniųjų ir euroskeptikų pozicijos, – apstu: užsitęsusi krizė, kuri tuština ir turtingesnių valstybių kišenes (todėl Suomijoje išpopuliarėjo populistinė ir nacionalistinė Suomių partija, anksčiau – „Tikrieji suomiai“), nedarbas, nepasitenkinimas daug kainuojančiomis ES institucijomis, vis stipresnis Briuselio reguliavimas, siūlomas federalizmas, nusivylimas demokratija ir sava valdžia, imigracija, rasizmas, ksenofobija ir nacionalizmas.

Daugelis graikų remia „Auksinę aušrą“ dėl ksenofobinių nuostatų, kitą radikalią partiją – dėl raginimų išstoti iš ES. Vidines finansines problemas žmonės ėmė sieti su Bendrija. O jaunimui tai tapo būdu tiesiog panaudoti energijos perteklių, bet ne išreikšti politines pažiūras. Raginimai palikti ES daug simpatijų pelno ir Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijai.

Minėtais dalykais piktinasi įvairių ideologijų partijos partija, tačiau kraštutiniai dešinieji ėmė savintis šiuos klausimus ir derinti juos su propaguojama mažumų diskriminacija.

Tiesa, analitikai ramina, kad radikalų partijos, nelabai galinčios dirbti kartu dėl vidinių nesutarimų, vargiai susivienys ir sutrukdys sklandžiam EP darbui. Europos liaudies partija ir socialistai neabejotinai išlaikys savo pozicijas, o koaliciją galės sudaryti su liberalais ar žaliaisiais. Nepaisant to, jau vien šių politinių jėgų egzistavimas ir didesnė ar mažesnė sėkmė gali pastūmėti didžiąsias partijas euroskepsio link, o tai neabejotinai pasveikintų Kremlius. Dar daugiau – nors ultradešiniųjų parama Rusijos lyderiui – gana padrika, jau dabar V. Putinas sumaniai išnaudoja ir mažiau radikalias partijas, manipuliuodamas ekonominiais ir energetiniais ryšiais.