Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
A.Lapinskas. Lenkai kerštauja Lietuvai ir Europos Parlamente

A.Lapinskas. Lenkai kerštauja Lietuvai ir Europos Parlamente

Pernai rašydamas apie europarlamentaro Waldemaro Tomaszewskio veiklą prognozavau, kad savo kenkėjiškoje veikloje prieš Lietuvą jis imsis vis originalesnių, kaip dabar madinga sakyti, projektų. Pasirodo, buvau teisus. Pradėjęs nuo individualių demaršų – skundo Europos Komisijos Pirmininkui José Manuel Barroso dėl Lietuvos lenkų teisių „siaurinimo“, netrukus jis suorganizavo savo vienakalbių chorą: prikalbino 10 Lenkijai atstovaujančių parlamentarų, kad jie kreiptųsi į Europos Parlamento Pirmininką Jerzy Buzeką.

W.Tomaszewskis tuomet aiškino, kad jis pats laiško nepasirašė, bet jį remia. Tačiau paaiškėjo, kad lenkų europarlamentarai visiškai nesivargino kurti laišką ar tirti lenkų padėtį Lietuvoje. Jie paėmė ankstesnį W.Tomaszewskio pareiškimą apie lenkų diskriminavimą, ir pavadino „grupės lenkų europarlamentarų laišku Europos Parlamento pirmininkui“.

Dar po mėnesio W.Tomaszewskis nutarė originaliu būdu kovoti Baltarusijoje dėl žmogaus teisių... kritikuodamas savo kraštą, kuriame nėra „iki galo teisingų teismų, dažnai laužomos piliečių teisės dėl privačios žemės, yra problemų dėl nevaržomo tautinių mažumų kalbų viešajame gyvenime“ ir t.t. Beje, pačioje Baltarusijoje, galbūt ir dėl „aktyvios“ šio parlamentaro veiklos, o iš tikrųjų visiškos neveiklos, vietos lenkų padėtis pastaruoju metu tapo visai tragiška.

Ką mūsų veikėjui daryti toliau? Pasirodo, dar ne viskas išbandyta, ne, ne rūpinantis Baltarusijos lenkų tragedija, bet karo su Lietuva fronte. Vasario pradžioje „susibūrė“ (aišku, kad W.Tomaszewskio iniciatyva) jau daugianacionalinė ir netgi daugiapartinė komanda – trys lenkai ir vienas vengrų europarlamentaras (Ryszard Czarnecki, Janusz Wojciechowski, Jarosław Kalinowski, Lajos Bokros). Žinoma, kad jie irgi nesivargino atvykti į Lietuvą ir pasidomėti vietos lenkų padėtimi, nes parengtas pareiškimo tekstas nesiskiria nuo ankstesnių W.Tomaszewskio pasažų.

Kas rašoma tame pareiškime? Ogi tas pats, kas ir anksčiau. Tiesa, pirmiausia akcentuojama dvikalbių gatvių lentelių problema: draudimas jas kabinti ir piniginės baudos už jų kabinimą, draudimas dokumentuose vartoti savo vardą tautinės mažumos kalba ir, dėmesio, PLANAS likviduoti 100 klasių su tautinių mažumų – daugiausia lenkų – dėstomąja kalba.

Pagrindinis pareiškimo autorių ginklas yra Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos sisteminė konvencija, tiksliau 11 straipsnis, kuriame kaip tik kalbama apie vardus, užrašus ir gatvių pavadinimus. Gaila, kad pareiškimo autoriai neskaitė tos konvencijos OFICIALAUS KOMENTARO, kuris visus W.Tomaszewskio komandos kaltinimus sudaužo į šipulius. Dėl pavardžių: „Šalys gali naudoti savo oficialios kalbos abėcėlę tautinių mažumų vardų fonetiniam užrašymui“, taigi Europos Taryba LEIDŽIA rašyti Š, Č vietoje lenkiškų SZ, CZ. Dėl užrašų: „asmenys priklausantys tautinėms mažumoms gali jų kalba naudoti PRIVATAUS CHARAKTERIO ženklus, užrašus ir kitą informaciją. „Privataus charakterio“ reiškia viską, kas nėra oficialu“.

Žinoma, gatvės pavadinimas „ul. Algirdo“ nėra privatus reikalas, o būtent tokį karo su Lietuva būdą – kabinti ant privačių namų lenkiškų gatvių pavadinimų lenteles – siūlo Lietuvos lenkų vadai. Dėl gatvių ir kitų topografinių žymenų: „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo TEISINĖS SISTEMOS REIKALAVIMAIS, o prireikus ir SUTARTIMIS su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į KONKREČIAS SĄLYGAS, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius žymenis gali daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“.

Lietuvos teisinė sistema - tiek senasis jau nustojęs galioti Tautinių mažumų įstatymas, tiek naujojo projektai, vieną jų parengė Lietuvos lenkams atstovaujantis Seimo narys J.Narkevičius - nenumato topografinių įrašų mažumų kalbomis. Lietuvos ir Lenkijos sutartyje apie gatvių pavadinimus taip pat nėra nė vieno žodžio. Konkrečios Lietuvos sąlygos šia prasme yra ypatingos: pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu.

Pagaliau grynai praktinis dvikalbystės vartojimas veda į absurdą, sakyti, kad užrašai ul. Wytauto, ul. Sw. Antano, ul. Ligonines yra lenkiški, reikštų pasijuokimą iš tos pačios lenkų kalbos. Kitas pavyzdys: Šalčininkų rajono internete yra kaimo turizmo sodybos adresas: „wieś Panieździle“. Tokio kaimo nėra nė viename Lietuvos žemėlapyje, jo neras nei turistai, nei galų gale gaisrininkai.
Kvailystė yra Lietuvą skųsti Europai ir dėl minimalaus mokinių skaičiaus klasėje nustatymo, jis esą kaip tik ir nulems tų 100 mažumų klasių uždarymą. Greitai, matyt, lenkai pradės skųsti Lietuvą ir dėl bendro Lietuvos mokinių skaičiaus sumažėjimo, nes šiemet mūsų krašte, deja, mokosi 24 tūkst. mokinių mažiau nei praeitais mokslo metais. Neaišku tik, į kokios rūšies diskriminaciją reikėtų įrašyti šį skaičių.

Kas toliau? Per 3 mėnesius po šiuo pareiškimu – Lietuvos apkaltinimo aktu – reikia surinkti 368 europarlamentarų parašus. Tuomet jis taps oficialiu Europos Parlamento dokumentu ir bus perduotas Lietuvos valdžiai. Naivu būtų klausti, kodėl jokių kaltinimų EP nereiškia, tarkim Latvijai, kur 60 tūkst. lenkų neturi NĖ VIENOS lenkų kalba mokomos klasės, ar Baltarusijai, kur vietos lenkų organizacija tiesiog sutriuškinta, atimtas jos turtas, o tenykščiams lenkams tiesiogiai grąsinama kalėjimu. Matyt, čia veikia kažkoks keršto Lietuvai sindromas, be kurio Lietuvos lenkų organizacijos jau negali gyventi.

O gal vis dėlto reikėtų tirščiausiuose lenkų miesteliuose pakabinti tą ul. Wilniaus ir triukšmas nurimtų? Taigi kad ne. Lenkai jau reikalauja užrašo prie Vilniaus vartų ne tik lenkiškai – WILNO, bet ir... žydiškai „dėl istorinių priežasčių“. O kai bus sutvarkytas Vilnius, turės atsirasti ir Kowno, Kłajpeda, Kiejdany...

Kas yra tie Lietuvos lenkai, gal lietuviai sutirština spalvas, juos apibūdindami ir vertindami? Štai naujausia jų „vizitinė kortelė“, parašyta, nepatikėsite, Jano Ciechanowicziaus, žinomo Lietuvos lenkų veikėjo, TSRS liaudies deputato nuo Lietuvos 1989-1991 metais, o vėliau aktyvaus autonomininko, bandžiusio sukurti Rytų Lenkijos tarybų socialistinę respubliką Lenkijos teritorijos rytinėse platybėse pagal sienas, buvusias iki 1939 m. rugsėjo 17 dienos. Joje turėjo būti ir visas Lietuvos rytinis kraštas tarp Gardino ir Daugpilio. Iš tų planų, ačiū Dievui, nieko neišėjo. 1994 m. J.Ciechanoviczius išvyko į Lenkiją.

Interviu su juo neseniai išspausdimo Lenkijos savaitraštis „Angora“, beje, sensacingu pavadinimu „Prieš dvidešimt metų Lenkija turėjo galimybę atgauti kresus“ (t.y. prieškarinės Lenkijos rytinę dalį, nuo Vilniaus iki Lvovo). Prisimindamas tuos metus J.Ciechanowiczius blaiviai rašo: „Jei prieš Lietuvos nepriklausomybės atsiradimą Vilnius būtų buvęs prijungtas prie Lenkijos, tai būtų tragedija visiems jo gyventojams, taip pat ir lenkams. Tik lietuviai – mano manymu – turi teisę į šią amžinai lietuvišką žemę“. Laikraščio korespondentė viltingai klausia: „Bet jeigu negalima buvo atgauti Vilniaus, tai galbūt buvo šansas Lietuvoje sukurti autonominę apskritį Šalčininkuose?“ – „Tokia autonomija, vadinamasis Lenkų kraštas, veikė daugiau nei metus, jos teritorijoje plevėsavo Lenkijos ir Lietuvos vėliavos. Ją panaikino lietuviai, padedant Lenkijos vyriausybei ir diplomatams“.

J.Ciechanowiczius grįžta ir į šias dienas ir prabyla ne visai šiltais žodžiais apie savo tautiečius: „Nėra jokių vilčių, kad lenkai bus draugiškai priimami bet kurioje iš tų šalių (t.y. „kresuose“ - Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje), ten mes vertinami kaip nerimti, neatsakingi ir nenuspėjami žmonės. Lietuvos lenkai turi modernią, kompiuterizuotą švietimo sistemą, dešimtis spaudos leidinių, radiją, dešimtis ansamblių, kultūrinių, ūkinių ir religinių organizacijų, savo frakciją Seime ir europarlamentarus. Lietuvos valstybė finansuoja lenkų mokyklas ir fondus. Negalima dauginti savo reikalavimų iki begalybės. Kalbama, kad Lietuvos valdžia negrąžina žemės lenkų žemdirbiams. Tūkstančiams šeimų žemė grąžinta arba sumokėtos solidžios kompensacijos. Kita vertus, Šalčininkų ir Vilniaus rajonus valdo patys lenkai, daugiausia kilę iš sovietinių lenkų nomenklatūros. Tai jų kompetencijai priklauso grąžinti žemę žemdirbiams. Daugelis jų skurdžiausių tautiečių sąskaita tapo milijonieriais“.

Ar nevertėtų to pareiškimo autoriams, prieš renkant parašus, žinoma, ir pačiam W.Tomaszewskiui, perskaityti šiuos žodžius, o gal juos paskleisti Europos Parlamente, taip pat ir Vilniaus krašte, kad pagaliau atsivertų akys dabartinių Lietuvos lenkų veikėjų apmulkintiems žmonėms?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA