Viena aišku: Europos Sąjunga (ES) kaip prekybos blokas iš kitų išsiskiria tuo, kad laisvos prekybos sutartį papildo laisvas žmonių judėjimas ir reikalavimas sąjungos gyventojus traktuoti kaip lygius valstybės piliečius. Taip pat integraciją papildo tam tikras perskirstymo elementas: valstybių įnašai į biudžetą perskirstomi, nukreipiant juos į žemės ūkio subsidijas, struktūrinius fondus ir tikslines investicijas (pvz., į mokslinius tyrimus). Kad ir ką sakytų nacionalistai ir laisvosios rinkos libertarai, toks perskirstymas sumažina įtampas, kurios neišvengiamai kyla, kai be apribojimų prekiauja ir tą pačią valiutą naudoja nevienodo ekonominio pajėgumo valstybės. Tuo tarpu kiti regionalizacijos pavyzdžiai – Pietryčių Azijos ASEAN ir pan. – neturi tokio ryškaus žmonių mainų dėmens.
Vis dėlto nepamirškime, kad dabartinė integracija prasidėjo nuo pinigų sąjungos, ką ir bando pakartoti įvairių Afrikos regionų blokai. Praėjusių metų lapkritį Kenija, Tanzanija, Uganda, Ruanda ir Burundis, kurios kartu sudaro Rytų Afrikos Bendriją (EAC), susitarė palaipsniui pereiti prie bendros valiutos per ateinantį dešimtmetį. Tarp šių šalių jau galioja bendrosios rinkos ir muitų sąjungos sutartys. Kaip rašo „Al Jazeera“, šios šalys, tarp kurių yra ir turinčių naftos bei gamtinių dujų, jau yra sinchronizavusios biudžetų ciklą.
„The Economist“ pernai rašė apie Vakarų Afrikos ekonominę ir pinigų sąjungą (UEMOA), kurioje dabar naudojamas Vakarų Afrikos CFA frankas, o jau kitais metais šešiose (įskaitant naftos gigantę Nigeriją) turėtų atsirasti bendra valiuta eco. Prancūzija šiuo metu garantuoja CFA frankui stabilų kursą euro atžvilgiu. Per šešerius metus eco zona turėtų susijungti su vakarine CFA franko zona. Šalims teks laikytis biudžeto ir valiutų disciplinos, nes keliami infliacijos (iki 8 proc.), biudžeto deficito (iki 3 proc. BVP), išorės rezervų (lygių 4,5 mėn. importui) ir valstybės skolos (iki 50 proc. BVP) kriterijai. Jau dabar valstybės taiko vienodą apskaitos sistemą, bendras makroekonomines apžvalgas, koordinuoja bankininkystės sektoriaus priežiūrą, taiko bendrus išorės muitus. Sąjungą steigianti sutartis įpareigoja tartis dėl fiskalinės (biudžeto) politikos, atskleisti bloko centriniam bankui gautą vystomąją paramą.
Tai dar ne viskas. Šešios Centrinės Afrikos valstybės naudoja Centrinės Afrikos CFA franką. O pagal 1991 m. Abudžos sutartį sukurta Afrikos ekonominė bendrija, kurioje iki 2023 m. turėtų atsirasti bendra valiuta. Afrikos Sąjungos rėmuose veikiančią pinigų sąjungą turėtų papildyti bendras žmogaus teisių teismas ir centrinis bankas.
Kodėl apie šias iniciatyvas kalbama taip mažai, jei jos turės galimybę pakeisti regiono veidą ir, kaip teigia jų iniciatoriai, atsikratyti priklausomybės nuo paramos iš išorės? Greičiausiai dėl to, kad daugelis abejoja šių iniciatyvų sėkme. Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vykdomoji direktorė Christine Lagarde moko: „Neskubėkite, ženkite po žingsnį ir mokykitės iš Europos bei kitų pinigų sąjungų klaidų.“ Tačiau TVF ataskaita rodo, jog kol kas pagrindiniai kriterijai vykdomi, pavojų kelia nebent biudžetų deficitai.
Daugiau nerimaujama dėl nevienodo ekonomikų augimo būtent euro zonos krizės kontekste. Juk jei euro teikiamas stabilumas leido Italijai, Graikijai ir kitoms šalims išpūsti savo skolas, o per pasaulį nusiritus finansų krizei iškilo grėsmė šio integruoto ekonominio bloko stabilumui, kas gali garantuoti, kad taip nenutiks dar didesniais kontrastais pasižyminčioje Afrikoje?
Jau dabar cituotų leidinių analitikai įspėja, kad infliaciją ir biudžetą kartu kontroliuojančių valstybių ekonomikos auga mažiau nei kitos panašios. Į euro zonos panašūs biudžeto, skolos ir infliacijos rodikliai gali tapti dar didesniu iššūkiu, kai reikės koordinuoti politiką tarp valstybių, kuriose daugybė neišspręstų skurdo ir pabėgėlių srautų problemų. Galiausiai, skirtingai nei ES, Afrikoje veikia kelios regioninės iniciatyvos. Kuri iš jų turės nusileisti, jei Afrikos Sąjungos planas sukurti naują valiutą tikrai bus įgyvendintas vos po trejų metų nuo planuojamos eco zonos plėtros? Ar nesiilgės Prancūzijos garantijų buvusios šios šalies kolonijos, kai prisijungs prie savarankiškos eco zonos? Štai jums dar viena regionalizacijos ir globalizacijos įtampa.
Sprendžiant iš realių integracijos žingsnių, regioninės iniciatyvos turi daugiau šansų būti sėkmingos nei visą žemyną apimanti Afrikos Sąjunga, kuri daugiausiai rūpinasi konfliktų prevencija ir valdymu. Į blokus besijungiančios valstybės turi tiesiogines sienas, yra gana panašios ar bent jau tarpusavyje prekiauja. Viena ES integracijos pamoka – geriau „sutarti“ sekasi panašioms, net konkuruojančioms ekonomikoms. Be to, nustačius bendras prekių klasifikavimo ir kt. taisykles, importuojantiems verslams ir kitoms valstybėms tampa neišvengiama tartis su tokios sąjungos vadovais.