Kaip rašo BBC, nė vienas karas istorijoje nesukėlė tiek ginčų ir mitų, kiek Pirmasis pasaulinis karas.
1. Per šį karą buvo pralieta daugiausiai kraujo
Likus 50 metų iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, Kinijoje buvo kilęs daugiau gyvybių pareikalavęs karinis konfliktas. Kukliaisiais paskaičiavimais per 14 metų trukusį Taipingų sukilimą žuvo nuo 20 iki 30 mln. žmonių, tuo tarpu per Pirmąjį pasaulinį karą žuvo 17 mln. karių ir taikių gyventojų.
Nors vertinant absoliučiais skaičiais Pirmasis pasaulinis karas kainavo britams daugiausiai gyvybių nei kuris kitas karinis konfliktas, kilęs prieš ar po šio karo, procentiniu atžvilgiu daugiausiai aukų iš Didžiosios Britanijos pareikalavo pilietinis karas XVII a. Pirmojo pasaulinio karo metais žuvo 2 proc. britų, tuo tarpu per Pilietinį karą Anglijoje ir Velse žuvo 4 proc. gyventojų, o Škotijoje ir Airijoje žuvusių procentas buvo dar didesnis.
2. Didžioji karių dalis žuvo
Apie 6 mln. britų dalyvavo karinėse operacijose.
Iš jų 700 tūkst. iš karo negrįžo, o tai sudaro 11,5 proc.
Krymo karo metais (1853–1856 m.) karių mirtingumas buvo didesnis.
3. Kariams teko net keletą metų praleisti apkasuose
Dėl gyvenimo sąlygų apkasuose buvo neįmanoma likti ten ilgam. Dažnai apkasuose būdavo drėgna, šalta, jie nebuvo apsaugoti nuo priešų ugnies. Ilgą laiką praleisdami apkasuose kovotojai galėjo labai greitai prarasti kovinį nusiteikimą.
Dėl šių priežasčių D. Britanijos kariuomenė nuolatos keitė karius apkasuose. Tarp didelių susirėmimų kariai paprastai apkasuose praleisdavo apie dešimt dienų per mėnesį, o priešakinėje linijoje jiems tekdavo praleisti ne daugiau trijų dienų. Nereti buvo atvejai, kai kariai nebuvo siunčiami į priešakinę liniją net ir ištisą mėnesį.
Reikšmingais periodais, pavyzdžiui, puolimo metu, D. Britanijos kariai praleisdavo priešakinėje linijoje apie savaitę, tačiau paprastai jie buvo keičiami kas porą dienų.
4. Aukštuomenės atstovams per šį karą pavyko gana paprastai išsisukti
Nors didžioji žuvusių per Pirmąjį pasaulinį karą dalis buvo darbininkų klasės atstovai, politinio elito ir aukštuomenės atstovai taip pat patyrė daug netekčių. Jų sūnūs tapdavo žemiausio rango karininkais, turėjusiais karius vesti į puolimą, todėl jiems kildavo didžiausias pavojus.
Pirmojo pasaulinio karo metais žuvo apie 12 proc. eilinių karių, tuo tarpu žuvusių karininkų skaičius siekė 17 proc. Pavyzdžiui, tūkstantis elitinio Itono koledžo absolventų žuvo karo lauke, o tai sudaro apie 20 proc. visų kariavusių šio koledžo absolventų.
Tuometinis Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Herbertas Asquithas per šį karą neteko sūnaus, o būsimas D. Britanijos ministras pirmininkas Andrew Bonaras Law neteko dviejų sūnų. Dar vienas būsimas vyriausybės vadovas Anthony Edenas per Pirmąjį pasaulinį karą neteko dviejų brolių, kitas jo brolis buvo stipriai sužeistas, o dėdė buvo paimtas į nelaisvę.
5. Asilai vadovavo liūtams
Šis posakis neva priklauso vokiečiams. Pasakojama, kad taip buvo kalbama apie drąsiuosius britų kareivius, kuriems vadovavo nieko verti senieji aristokratai iš Prancūzijos pilių. Iš tiesų šią frazę sugalvojo istorikas Alanas Clarkas.
Karo metais žuvo, buvo sužeisti arba paimti į nelaisvę daugiau nei 200 generolų. Daugumai jų tekdavo vykti į priešakinę liniją kiekvieną dieną. Kovose jie atsidurdavo kur kas dažniau nei mūsų dienų generolai.
Savaime aišku, kad ne visi generolai sėkmingai susitvarkė su savo pareigomis, tačiau kai kurie iš jų iš tiesų buvo meistriški karvedžiai, pavyzdžiui, kanadietis Arthuras Kerry. Jis buvo viduriniosios klasės atstovas, be to, dirbdamas draudimo agentu jis nepasiekė ypatingų rezultatų.
Retai kada iki tol karvedžiams tekdavo taikytis prie taip stipriai technologine prasme neįprastų kariavimo sąlygų.
D. Britanijos kariuomenės karvedžiai buvo apmokomi vadovauti kariuomenei nedideliuose kolonijiniuose karuose. Tačiau jie buvo įtraukti į didelio masto industrinį konfliktą, su kuo britų kariuomenei anksčiau nebuvo tekę susidurti.
Nepaistant to, per trejus metus britams pavyko išrasti tokį karinių veiksmų vykdymo metodą, kuris bendrais bruožais taikomas ir šiandien. 1918 m. vasarą D. Britanijos kariuomenė pasiekė savo galybės piką, suduodama Vokietijos kariuomenei smūgius vieną po kito.
6. Dardanelų operacijoje dalyvavo australai ir kariai iš Naujosios Zelandijos
Galipolio pusiasalyje kariavusių britų buvo daugiau nei kareivių iš Australijos ir Naujosios Zelandijos kartu sudėjus.
D. Britanija neteko keturis ar net penkis kartus daugiau žmonių per šią operaciją nei Australijos ir Naujosios Zelandijos sąjungininkai. Prancūzų šiame mūšyje žuvo taip pat daugiau nei australų.
Kariai iš Australijos ir Naujosios Zelandijos ypatingai gerbia per Dardanelų operaciją žuvusių karių atminimą, tai savaime aišku, nes jų netektys tapo reikšmingos procentiniu atžvilgiu tiek ginkluotosioms pajėgoms, tiek ir negausiam šių valstybių gyventojų skaičiui.
7. Nepaisant pasikartojančių nesėkmių taktika Vakarų fronte nesikeitė
Dar niekada anksčiau taktika ir technologijos nekito taip radikaliai, kaip per ketverius šio karo metus. Tai buvo reikšmingų inovacijų laikai. 1914 m. generolai į karo lauką išjodavo ant žirgų, o kariai puolė be jokios priedangos nuo ugnies. Abi kovotojų pusės buvo apsiginklavusios šautuvais. Po ketverių metų karinės pajėgos ėjo į puolimą ant galvos užsidėję plieninius šalmus bei su artilerijos priedanga.
Kariai buvo apsiginklavę liepsnosvaidžiais, rankiniais kulkosvaidžiais, naudojo šautuvus ir granatas. 1914 m. aeroplanai atrodė technikos stebuklu, tuo tarpu karo pabaigoje jie jau buvo naudojami oro susirėmimuose. Kai kuriuose lėktuvuose buvo įrengti eksperimentiniai belaidžiai radijo bangomis valdomi davikliai, todėl galima buvo tiesiogiai vykdyti sekimą.
Pasitelkus sunkiąją artileriją buvo galima atlikti labai tikslius veiksmus, remiantis vien tik vietovės aerografiniais duomenimis bei matematiniais paskaičiavimais. Tankų kūrimo procesas nuo braižymo lentos iki užbaigtų pavyzdžių karo lauke užimdavo vos dvejus metus. Šios karo mašinos visam laikui pakeitė karinių veiksmų eigą.
8. Šio karo nelaimėjo niekas
Europa pavirto griuvėsiais, milijonai žmonių žuvo arba buvo sužeisti. Tie, kurie išgyveno, visą likusį gyvenimą buvo priversti taikstytis su didžiulėmis emocinėmis traumomis. Keista būtų tokioje situacijoje kalbėti apie laimėtojus.
Tačiau kariniu požiūriu D. Britanija ir jos sąjungininkės įtikinamai laimėjo šį karą. Vokiečių kariniai laivai buvo užblokuoti D. Britanijos karališkojo laivyno, kol tarp Vokietijos karinio laivyno karių neprasidėjo maištas.
Vokiečių kariuomenė buvo nukauta pasitelkus koordinuotus sąjungininkų smūgius, taip pavyko pramušti iš pirmo žvilgsnio nepalaužiamą gynybą.
1918 m. rugsėjo pabaigoje Vokietijos kaizeris pripažino, kad vilties laimėti nebėra, o Vokietijai lieka tik prašyti taikos. 1918 m. lapkričio 11 d. iš esmės tapo Vokietijos kapituliacijos diena.
Skirtingai nuo Adolfo Hitlerio 1945 m., Vokietijos valdžia netęsė kovos tol, kol sąjungininkai būtų įžengę į Berlyną. Dėl taikos sudarymo pavyko išgelbėti tūkstančius gyvybių, tačiau dėl tos pačios priežasties pasklido teorijų, jog Vokietija karo nepralaimėjo.
9. Versalio taikos sutartis buvo pernelyg griežta
Versalio taikos sutartimi iš Vokietijos buvo atimta 10 proc. šios valstybės teritorijos. Tačiau netgi ir po to Vokietija išliko didžiausia ir turtingiausia Europos valstybe.
Pavyko išvengti didžiosios Vokietijos žemių dalies okupacijos. Reikalavimas, kad Vokietija padengtų dėl repatriacijų patirtus nuostolius, nebuvo labai veiksmingas dėl šio šalies mokumo, todėl tai beveik visiškai nebuvo vykdoma.
Taikos sudarymo sąlygos buvo žymiai švelnesnės nei po Prancūzijos ir Prūsijos karo (1870–1871 m.), ar po Antrojo pasaulinio karo pasirašytų sutarčių sąlygos. Dvi turtingos anksčiau priklausiusios Prancūzijai, tačiau Vokietijos okupuotos Elzaso ir Lotaringijos provincijos grąžintos Prancūzijai.
Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija buvo okupuota ir padalinta. Pramoniniai šalies pajėgumai buvo nuolatos mažinami bei išgabenami iš šalies. Milijonai į nelaisvę paimtų vokiečių dar keletą metų po karo liko nelaisvėje ir nemokamai dirbo karo nugalėtojų naudai. Vokietija neteko visų žemių, gautų tarpukario metais, o taip pat ir papildomų teritorijų.
Tačiau Versalio sutartis toli gražu nebuvo žiauri pralaimėjusiems – tai Hitleris pateikė šią sutartį būtent taip. Jam buvo būtina paskleisti prieš Versalio sutartį nukreiptą nuotaiką tam, kad vėliau ją panaudotų ateidamas į valdžią.
10. Šio karo nekentė visi
Kaip ir bet kurio karo atveju, viskas priklauso nuo sėkmės. Galima tapti siaubingų tragiškų įvykių liudininku, kurie gyvenime palieka neišdildomas tiek psichologines, tiek ir fizines žaizdas. Tačiau galima iš to išlipti net ir visiškai be žaizdų. Tai gali tapti tiek geriausiu, tiek ir blogiausiu gyvenimo laikotarpiu.
Daugeliui karių kariauti Pirmajame pasauliniame kare patiko. Sėkmingų aplinkybių atveju jie nepatekdavo į žiaurius susirėmimus, be to, dažniausiai jų gyvenimo sąlygos buvo geresnės nei namuose.
D. Britanijos kariai buvo maitinami mėsa, kurios namuose jie gaudavo nedažnai. Jie buvo lepinami cigaretėmis, arbata ir romu. Taip pat jų per dieną suvartojama kalorijų norma siekė 4 tūkst.
Tų, kas pasitraukdavo iš kovos lauko dėl ligos, buvo vos šiek tiek daugiau nei taikos laikais, o tai svarbus karinės dvasios indikatorius. Daugeliui jaunų karių patiko gauti garantuotą atlygį, megzti tvirtą draugystę, prisiimti atsakomybę bei naudotis daug didesne seksualine laisve nei buvo D. Britanijoje.