Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Nemokamų praktikų kultūra: ar verta rinktis?

Nemokamų praktikų kultūra: ar verta rinktis?

Po stažuotojų streiko Briuselyje ir persidirbusio praktikanto mirties Londone, JAV banke, pasaulis prisiminė šią itin pažeidžiamą darbuotojų, daugiausia jaunimo, grupę. Įsivaizduokite, jei už visą tą vargą siekiant įsitvirtinti darbo rinkoje būtų atlyginta tik nemokama kava ir paskubomis suskrebenta rekomendacija...

Pasigilinus į šią rinką turėtų tapti akivaizdu: nemokamos praktikos įmonėse, stažuotėse ir nevyriausybinėse organizacijose tiesiogiai kenkia jose dalyvaujantiems, jose nedalyvaujantiems, valstybei, o ilgainiui – ir darbdaviams.

Nors būna tokių praktikų, kuriose įgyjami darbui reikalingi įgūdžiai, daugeliu atvejų, kaip rodo tyrimai, darbas arba nekvalifikuotas, arba reikalauja normalios darbuotojo, o ne besimokančiojo, kvalifikacijos. Neapmokamos stažuotės ir praktikos neracionalios ir socialiai neteisingos dėl daugybės priežasčių:

Stumia žemyn ir taip žemą jaunimo atlyginimų lygį, skatina priklausomybę nuo tėvų, menkina jaunimo savivertę;
Gilina atotrūkį tarp galinčių sau leisti nemokamai dirbti ir negalinčių (iš neturtingų šeimų kilusiems jaunuoliams, kaip rodo „Eurostudent“ apklausos, ir studijuoti neuždarbiaujant likusiu laiku – nemenka prabanga);
Didelis tokių praktikų paplitimas sukuria tam tikrus darbdavių lūkesčius: kam įdarbinti kuklioje įmonėje darbo patirties įgijusį kandidatą, jei kitas pusmetį nemokamai plušėjo Jungtinių Tautų būstinėje? Kam mokėti jaunam žmogui jo orumą užtikrinantį atlyginimą, jei darbo jėgos galima pasiimti nemokamai?

Vis dėlto CV eilučių medžiotojai, nors trumpuoju laikotarpiu ir patogūs darbdaviams, kenkia įmonių darbo kultūrai: atsiranda susiskaldymas tarp „tikrų“ ir „netikrų“ darbuotojų, dažna kaita vargina kolektyvą.

Visiems bus geriau, jei visi įsisąmoninsime: darbas yra darbas, o mokymasis yra mokymasis. Tokius santykius, kai viena pusė gauna materialinės naudos (pridėtinę vertę), o kita pusė naudoja jau esamus įgūdžius tam tikram produktui sukurti ar procesui palaikyti, kai yra nustatytos darbo valandos ir darbo vieta, reikia laikyti darbo santykiais. Žinoma, patirties neturinčiam jaunam žmogui naudinga padirbėti „tikrame gyvenime“ ir įgyti įgūdžių, bet jei tai daroma abipusės naudos ir mokymosi tikslu, turi būti aiškiai nustatyta, ko išmoks praktikantas. Geras sprendimas – mokymosi įstaigų numatytos privalomosios praktikos ir pameistrystės kaip studijų dalis. Tokie praktikantai turi visas studentų privilegijas ir nuolaidas, įskaitant pigų būstą, - apie tai nė pasvajoti negali tarptautinių organizacijų, NVO, įmonių ir įstaigų stažuotojai, jau turintys diplomą.

Laimei, tam tikri žingsniai šia linkme žengiami. Praėjusiais metais Jungtinės Karalystės parlamentas buvo priėmęs svarstymui įstatymą, draudžiantį neapmokamas stažuotes, bet galiausiai jo nesvarstė. Tačiau 2012 m. gegužę patikslinti įstatymai, reglamentuojantys savanorišką darbą: jame negali būti nustatytų darbo valandų ir darbo aprašymo, primenančių normalių darbų pareigybinius aprašymus. Jei stažuotė per daug primena darbo santykius, turi būti mokamas bent minimalus atlyginimas. Daug spaudos dėmesio sulaukusioje knygoje „Intern nation“ („Praktikantų tauta“) Rossas Perlinas aprašo atvejus, kai populiarios, universitetų ir paties jaunimo liaupsinamos neapmokamos ar menkai apmokamos praktikos nieko neišmoko, tik aprūpina darbdavius paklusnia, mažai teisių turinčia darbo jėga. R.Perlinas teigia, kad neapmokami stažuotojai, jei nutartų atsisakyti šio jungo, neturėtų, ko prarasti, tik savo darbo kabinėles. O visuomenė, leisdama šiai praktikai tęstis, praranda daug.

Parengė Daiva Repečkaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA