Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Nemokamos stažuotės – daugiau naudos nei žalos

Nemokamos stažuotės – daugiau naudos nei žalos

Nors geriausiai būtų, jeigu kiekviena darbo valanda būtų apmokėta, nemokamos jaunimo stažuotės turi teisę egzistuoti. Pirma, stažuotojų apmokymas įmonėms ir organizacijoms dažniau sukelia didesnį vargą, nei atneša naudos. Antra, kai kurios smulkios įmonės ir nevyriausybinės organizacijos apskritai neįpirktų stažuotojų ar papildomų darbo rankų. Trečia, net ir nemokamos stažuotės jaunimui suteikia daug papildomos naudos, nors dėl jos tenka ir nemokamai „parduoti vasarą“.

Pažvelkite, kaip šią vasarą dėl to džiūgavo Europos Komisijos atstovybės Vilniuje neatlygininti stažuotojai Kotryna ir Giedrius.

Taigi, pripažinkime, dažnai jauni ir visiškai nepatyrę darbuotojai, kad ir kaip entuziazmu žibančiomis akimis, atėję pirmosios praktikos į įmonę ar organizaciją to darbo dirbti nemoka. Jų priežiūra, mokymas ir (mažiau drąsiems ir aktyviems) nuolat galvojamos užduotys atima jau esamų darbuotojų laiką, vadinasi, ir organizacijos. Tas laikas galėtų būti panaudotas kitiems darbams. Žinoma, galima sakyti, kad tokiu būdu investuojama į galimus naujus darbuotojus, bet kiek iš stažuotojų ir praktikantų išties lieka dirbti tose įmonėse? Juk dažniausiai stažuotojus priimančios organizacijos darbuotojai apmoko jaunimą ir suteikia įgūdžių, kad jie vėliau dirbtų KITOSE organizacijose, it antys paveiksliuke išmokytų ančiukus plaukti ir skristi, kad vėliau jie keliautų su gulbėmis. Todėl yra visai teisinga, kad stažuotės būna nemokamos, jeigu neįmanoma kitaip.

Tiesa, dalis įmonių ar organizacijų išties gali naudotis stažuotojais kaip nemokama darbo jėga ir, vietoje to, kad juos mokytų ir rengtų darbui, tiesiog apkrauti beverčiais darbais ir įmetę į vandenį paleisti skęsti, o ne mokyti plaukti. Tačiau tai priklauso nuo asmeninių piktavališkų vadovų tose įmonėse motyvų, o nuo piktavalių nėra niekas apsaugotas.

Yra dar viena patirties įgijimo forma – nemokama savanorystė įvairiuose projektuose. Tai dažnai smulkesnėms nevyriausybinėms organizacijoms yra vienintelis būdas gauti pagalbininkų, nes samdyti jų jos neišgali.

O savanoriško darbo patirtis, įrašyta CV, gali būti laikoma privalumu, siekiant gauti „Erasmus Mundus“ stipendiją. Šiuo metu studijuoju Vidurio Europos universitete (VEU) Budapešte, ir čia sutinku kelių „rūšių“ magistrantų. Vieni yra priimti tiesiai į universitetą ir moka už studijas arba gauna universiteto suteiktas stipendijas. Kita dalis yra „Erasmus Mundus“ stipendijų turėtojai, kurie gyvena gerokai prabangiau nei universiteto stipendijų gavėjai, nes jų stipendijos yra daug didesnės. Jie nuomojasi butus ar kambarius miesto centre, o paties VEU stipendijų gavėjai gyvena bendrabutyje gana toli nuo centro. Net ir sumokėjus nuomą, „Erasmus Mundus“ stipendininkams lieka daug daugiau pajamų pragyvenimui. Universitetas savo ruožtu mielai priima „Erasmus Mundus“ stipendijos gavėjus, nes jie tokiu būdu universitetui nekainuoja.

Įdomu tai, kad nors „Erasmus Mundus“ yra europinė programa, nemaža dalis jos gavėjų yra amerikiečiai. Pakalbėjus su keliais studentais paaiškėjo, kad jų paraiškos šiai stipendijai gauti yra gana konkurencingos būtent todėl, kad daugelis amerikiečių jaunimo kada nors gyvenime yra užsiėmę savanoryste. Kaip man aiškino pažįstami amerikiečiai, taip yra dėl kelių priežasčių. Pirma, gana anksti šeimos jaunuoliams įdiegia supratimą, kad savanoriškas darbas yra gerai. Tokia įtaka taip pat ateina ir iš bažnyčių, kurios laikas nuo laiko rengia projektus, kviečia bendruomenių narius statyti namus benamiams ir panašiai. Antra, , jeigu moksleiviai nori gauti stipendiją viešosiose vidurinėse mokyklose, jie turi savanoriškai dirbti nustatytą kiekį valandų. Dažniausiai jie savanoriauja „maisto bankuose“ (renka arba pristato maistą tiems, kuriems trūksta) arba „Habitat for humanity“ (stato būstus).

Taip, atlikti nemokamą stažuotę yra sunku todėl, kad, jeigu nepasisekė gimti labiau pasiturinčioje šeimoje, gali būti sudėtinga užsitikrinti pragyvenimą. Kitą vertus, pati pamenu savo pirmąją žurnalistinę praktiką viename iš dienraščių. Ji nebuvo nemokama, bet honoraras buvo toks mažas, kad didžiausią jo dalį išleisdavau apmokėti telefono sąskaitai, kuri išaugdavo būtent dėl skambučių darbo reikalais. Tačiau, iš dalies dar valgydama iš mamos šaldytuvo, iš dalies gaudama stipendiją, iš dalies prisidurdama kitur kažkaip tą vasarą pragyvenau. Lengva nebuvo, ir nepasakyčiau, kad būdavau labai geros nuotaikos, kai mėnesiui pasibaigus patikrindavau sąskaitą, bet būtent tos praktikos metu pramokau rašyti, teko skristi sraigtasparniu su tuomet dar kandidatu į prezidentus Rolandu Paksu, ir – tik prieš metus baigus vidurinę mokyklą – į ją išdidžiai sugrįžti daryti interviu. Vėliau buvo lengviau rasti jau rimtą darbą, nes pirmuosius negrabius straipsnius jau buvau parašiusi praktikos metu. Nemokamų stažuočių ir praktikų šalininkai taip pat prideda, kad net ir tai, jog šalia nemokamos stažuotės kartais tenka turėti ir apmokamą, daug mažiau poetišką darbą (padavėjo ar panašiai), išmoko puikiai planuoti laiką ir viską spėti.

Parengė Vija Pakalkaitė

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA