Spausdinti Informuoti redakciją Komentarai
Jaunimo nedarbas: ar praktika visada gerai?

Jaunimo nedarbas: ar praktika visada gerai?

Daugybė jaunų žmonių Europoje nemoka nieko tokio, kas būtų reikalinga jų potencialiems darbdaviams. Arba moka nepakankamai gerai. Todėl jie neturi darbo. Jaunimo nedarbas yra tikrai didelė problema, vedanti į daugybę kitų socialinių, ekonominių ir psichologinių problemų.

Apie tai ne kartą buvo diskutuota užsienio bei Lietuvos žiniasklaidoje.

Kova dėl jaunųjų bedarbių „protų ir širdžių“

Siūloma daugybė įvairiausių būdų skatinti jaunimo užimtumą. Šiuo metu Europoje plinta su kairiosiomis politinėmis ideologijomis susijęs supratimas, kad jaunimą reikia įdarbinti bet kokiu atveju. Net jeigu jų darbo vietoje sukuriamos prekės ir paslaugos nebūtų niekam reikalingos. Tokiu būdu, pasak kairiųjų, išvengsime „prarastosios kartos“ problemos. Dabartiniai jaunimo nedarbo lygiai, jų nuomone, prives prie padėties, kai jaunimas (kuris turės būti ateities ekonomikos pagrindu, pagrindiniu žmogiškuoju kapitalu) neįgys stiprių darbinių įgūdžių, o taip pat bus psichologiškai palaužtas. Tuo tarpu beatodairiškai remdami jaunimą ir naudodami viešuosius pinigus šiam tikslui pasiekti mes esą ne tik suteiksime ateities darbuotojams tvirtus darbinius įgūdžius, bet ir paskatinsime ekonomiką jų atlyginimais. Žodžiu, išlaidos vidutiniu bei ilguoju laikotarpiu tikrai atsipirks. Visi bus ne tik turtingi, bet ir laimingi (nepaveikti nedarbo sukuriamų psichologinių pasekmių).

Tuo tarpu liberalesni dešinieji politikai nesutinka, ypač patys liberaliausi. Jų nuomone, rinkos logika neleidžia dirbtinai kurti darbo vietų naudojant viešuosius pinigus. Jie teigia, kad tokiu būdu sukurtos darbo vietos bus nereikalingos, nes nereaguos į jokią paklausą, kurs nereikalingų prekių ir paslaugų, o ilgainiui žlugdamos kartu su savimi į dugną nusitemps ir visą Europos ekonomiką.

Geriausias rinkos ekonomikos mėgėjų atsakymas į jaunimo nedarbo problemą - švietimas. Dešinieji mano, kad reikia išmokyti jaunimą tų įgūdžių, kurių reikia darbdaviams, ir jie bus natūraliai priimti į darbą. Įvairios rinkos analizės rodo, kad darbo pasiūlymų yra, tačiau trūksta gebančių siūlomose darbo vietose dirbti.

Taigi, sprendimas ganėtinai paprastas, nors ir atimantis daug laiko - reikia suteikti jaunimui puikių teorinių ir praktinių įgūdžių. Tokiais siūlymais yra labai nepatinkinti socialistai; kaip pasakytų Keynesas „ilguoju laikotarpiu vis tiek visi būsime mirę“.

Teorinių įgūdžių kaip didelės problemos pastaruoju metu niekas neakcentuoja. O štai praktiniai įgūdžiai... Čia jau kita kalba. Iš darbdavių tenka girdėti, kad jiems motyvacinius laiškus rašantys ir pas juos į darbo pokalbius ateinantys jaunuoliai atrodo taip, lyg nė neįsivaizduotų, kaip atrodo dirbančio žmogaus gyvenimas ir ką reikia veikti konkrečioje darbo vietoje. Todėl jaunimui reikia suteikti praktikos!

Praktika - visada gerai

Šiuo metu, atrodo, jau kiekvienas jaunas žmogus žino, kad be praktikos toli nenueisi. Kas dieną iš pažįstamų tenka girdėti frazes, panašias į „ką ten tas universitetas, nieko naudingo neišmoko, viena teorija, o va dirbant tai išmoksi daug naudingų dalykų ir paskui lengvai gausi darbą.“ Reikia sutikti, kad jie didele dalimi teisūs. Nors teorinės žinios yra būtinos (o kai kuriose socialinių mokslų srityse kartais apskritai sunku labai aiškiai atskirti teoriją ir praktiką), įgyti praktinių gebėjimų yra tiesiog būtina norint sėkmingai konkuruoti šių dienų darbo rinkoje.

Tai yra svarbu tiek humanitarinių, tiek socialinių, tiek techninių/gamtos mokslų atstovams. Dauguma socialinių mokslų absolventų šiais laikais apskritai tam tikra prasme skrajoja padebesiais ir kažkaip nesugeba išversti savo universitetuose įgytų gebėjimų į darbinius įgūdžius. Man pačiam vis dar yra klausimas, kaip tai atsitinka. Ar universitetų dėstytojai per mažai aiškina apie praktinę realybę? Ar per mažai praktinių užsiėmimų? Ar dar mokykloje nepaaiškinama, kaip siejasi teorinės žinios ir praktinis jų pritaikymas? O gal tą galėtų paaiškinti tėvai? Žodžiu, į šiuos klausimus dar reikės atsakyti. O tuo tarpu didelė dalis socialinių mokslų atstovų tenkinasi pirmomis vietomis neperspektyviausių specialybių sąrašuose.

Dėl techninių mokslų atstovų viskas lyg ir savaime suprantama. Namo iš vadovėlio nepastatysi ir automobilio nesurinksi. Net vinies dorai neįkalsi. Techninių ir gamtos mokslų atstovams praktika yra gyvybiškai būtina, ir jiems net yra kuriamos specialios dvigubos programos (pavyzdžiui, Vokietijoje), kuriose universitetiniai ir profesiniai gebėjimai įgyjami vienu metu.

Ar tikrai visada?

Bet yra viena problema su praktikomis. Ypač ji išryškėja krizės metu. Dažnai darbdaviai neturi pinigų praktikantams mokėti bent minimalaus atlyginimo už jų atliekamą darbą. Vakarų pasaulyje tai darosi sunkiai suprantama. Vyrauja nuomonė, kad gauti atlygį už darbą yra savaime aiškus dalykas, sekantis tiesiogiai iš pagarbos žmogaus teisėms. Kitu atveju toks darbas neva yra ne praktika, o vergija. Dar daugiau, tai, kad egzistuoja nemokamos praktikos vietos, kenkia galimybių lygybei. Savaime suprantama, kad turtingų tėvų vaikai galės nuvažiuoti į Niujorką ir atlikti praktiką Jungtinių Tautų būstinėje už savo pinigus. O štai ne taip gerai uždirbančių tėvų vaikas apie tokią galimybę galės tik pasvajoti. Darbdaviai vėliau į darbą priims daugiau įgūdžių ir daugiau pažinčių įgijusius žmones. Taip iki minimumo bus sumažintas socialinis mobilumas - turtingi liks turtingais, o mažiau turtingi neturės galimybių užsidirbti. Ir tokie prieštaravimai tikrai turi racionalumo. Jie teigia: jei praktika visada gerai ekonomikai, tai galbūt ji nėra gerai moraliniu požiūriu? Galbūt nemokamos praktikos nėra teisingos?

Tačiau ar iš tiesų nemokamos praktikos suteikia tokį didžiulį pranašumą? Nebūčiau toks tikras. Gal kaip tik jos parodo žmonių iniciatyvumą, kuris yra vienas svarbiausių įgūdžių dirbant bet kokį šiuolaikinį darbą? Taip pat jos leidžia įgyti praktinės patirties tiems, kurie galbūt nepateko į mokamas vietas. Juk suteikti įgūdžių kuo didesnei jaunų žmonių daliai yra naudinga visai ekonomikai. Neturėtume liūdėti, kad štai ir tas turtingų tėvų sūnelis gavo darbą. O kaip smagu būtų, kad jis sėdėtų be darbo... Pamatytų tada, kaip smagu skursti. Atrodo, tokia piktdžiugiška logika kartais vadovaujasi kairieji.

Tai kas teisus? Aš čia jums neatsakysiu. Pagalvokit šįkart patys.

Parengė Mantas Pupinis

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
MYEP.LT FACEBOOK
MyEP.LT TWITTER
REKLAMA