Nutapyti tipinio Europos Parlamento nario portretą yra sudėtinga ir keblu dėl kelių priežasčių.
Visų pirma, nepaisant įvairių politinių įsipareigojimų partijai, frakcijai ir savo tautai, kiekvienas europarlamentaras yra individas. Jie mato skirtingus prioritetus skirtingomis akimis, kiekvienas turi specifinių ir unikalių charakterio savybių - entuziazmo, atsakomybės jausmo, charizmos ir t.t. - ir tai, be abejonės, atsispindi tiek darbo procese, tiek rezultatuose.
Antra, būtent tai, kaip kiekvienas europarlamentaras mato reikiamų pastangų kiekį darbo metu, drastiškai svyruoja. Nuo vienetinių atvejų, kurie paprasčiausiai mėgaujasi pozicijos suteikiamais malonumais po rinkimų vienoje spektro pusėje, iki tų, kurie nepailstamai rengia projektus ir išnaudoja kiekvieną progą pasireikšti.
Noras išpildyti rinkėjų, o juo labiau visos Europos lūkesčius ne visiems pasireiškia taip pat. Tačiau nustatyti europarlamentarų savybių vidurkį būtų neteisinga tų, kurie daugiau nei atsiduoda pareigai, atžvilgiu; taip pat derėtų nepamiršti ir tų, kurie pernelyg atsipalaiduoja ir tikrai nepersistengia atlikdami savo pareigas.
Neseniai buvo kilęs skandalas dėl dviejų Belgijos europarlamentarų, kurie atsiėmę algą išėjo namo, neapsilankę nė vienoje konferencijoje. Ar tai reiškia, kad visi Europos Parlamento nariai yra tingūs finansinės naudos siekiantys asmenys? Aišku, kad ne.
Šis konkretus įvykis parodo, kad yra būtinybė tiksliau apibrėžti veiklos minimumą, kurio tikimasi iš europarlamentaro, nes dabar mandato efektyvumas per daug priklauso nuo paties individo charakterio.
Taip pat ir patys rinkėjai turėtų atidžiau ištyrinėti politinių kandidatų profilius prieš rinkimus. Beje, tokia proga jų laukia jau netrukus - 2014 metais vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Reikia atsiminti, jog aktyvūs, optimistiški, diplomatiški ir valingi politikai tokiais išlieka užimdami bet kokią poziciją - kad ir Europos Parlamento nario.
Teko pastebėti, kad visiems ne išimties europarlamentarams yra būdingas mandagumas (ką ne visada galima būtų pasakyti apie mūsų Seimo narius). Tas mandagumas yra galbūt net perdėtas. Žmonės, dalyvavę posėdžiuose ar matę juos iš šono, sutiks su nuomone, kad daug laiko yra sunaudojama formalumams, dėkojimams už klausimus ir kitokio pobūdžio tuščiažodžiavimui.
Žvelgiant iš vienos pusės, tai yra teigiamas procesas, kuris atspindi visą politikos ir pagarbumo dvasią, įkūnija demokratines-parlamentines vertybes bei parodo institucijų civilizuotumą – juk kilni atmosfera turi sudaryti palankias sąlygas kilniems darbams. Iš kitos pusės, sausas ir bejausmis mandagumas yra neišvengiamas laiko švaistymas, kuris verčiau būtų paskirtas efektyvesniam milžiniškos biurokratinės mašinos darbui.
Nuosprendžiai, atliekami demokratiniu būdu, suryja daugiau laiko, tačiau proceso lėtumas yra atsveriamas detalia esamos situacijos apžvalga, apgalvotais sprendimais ir visiems europiečiams priimtiniausio atsakymo ieškojimu. Dvidešimt aštuonių šalių interesus suderinti užtrunka ilgai ir niekas neabejoja, jog kiltų nemažai protesto akcijų, parlamentines diskusijas pakeitus „diktatūrine“ sprendimų priėmimo tvarka. Būtina rasti balansą tarp demokratiškai pilnaverčių diskusijų ir efektyvaus, greito įstatymų priėmimo.
Tiems, kuriems smalsu, kiek aktyvūs europarlamentarai iš Lietuvos, tereikia kelioms minutėms prisėsti prie interneto. Tačiau savarankiškai tikrinti faktus ir susiformuoti savo objektyvią nuomonę norinčių yra nedaug, juk paprasčiau kartoti gandus ir skleisti netikslią informaciją.
Akylesni skaitytojai atkreips dėmesį, kad statistika nebūtinai perteikia tikrajį europarlamentaro aktyvumą: pasisakymų kokybė, įdėtos pastangos, dalyvavimas įvairiose „užklasinėse“ veiklose ir t.t. nėra įtraukiami į skaičiavimus. Tačiau esmė tame, kad žmonėms nėra būtinybės domėtis Europos Sąjunga ir patiems ieškotis informacijos, kuri nebūtinai bus tiksli.
Lietuvos piliečių apatija Europos Sąjungos institucijų veiklos atžvilgiu yra stulbinanti. Yra skundžiamasi dėl įvairių nuosprendžių post factum, aiškinama, jog Briuselio biurokratai „primetinėja“ lietuviams, kaip reikia gyventi. Tačiau kiek kritikų nuoširdžiai domisi ES iniciatyvomis ir programomis jų kūrimo proceso metu?
O juk yra suteikiamos visos galimybės skaidriai matyti visą ES veiklą ir lengvai susitikti/susisiekti su išrinktais atstovais į Europos Parlamentą, aptarti rūpimus klausimus, padiskutuoti. Ir tada neliktų aiškaus pagrindo stebėtis nepatinkančiais nuosprendžiais. Ypač, kai projektai ruošiami tikrai ilgą laiką.
Norisi pabrėžti teigiamą Lietuvos europarlamentarų veiklą. Štai, pavyzdžiui, jaunatviška ir entuziastinga Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė organizavo iškilmingą Baltijos Kelio plokštės atidengimo renginį Europos Parlamente ir sudarė galimybę kolegoms geriau pažinti Baltijos šalių istoriją. Lygiai taip pat įspūdį paliko nepailstantis ir energingas Vytautas Landsbergis, sugebantis sudalyvauti ir pasisakyti visur. Jų dėka Lietuvos kultūra nėra ignoruojama Briuselyje, o pirmininkavimas ES Tarybai suteikė progą iškelti tėvynės etninę ir istorinę svarbą per meno galerijų atidarymus, vakarones ir kitus renginius. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie domisi piečiausia Baltijos valstybe. Lietuva nebėra tokia maža, kokia ją dar įsivaizduoja dauguma piliečių.