Apie tai, kas pasiekus profesines aukštumas užsienyje paskatina grįžti į Lietuvą, pasakoja viena iš mobiliųjų programėlių dirbtuvės „Lemon Labs“ įkūrėjų Monika Katkutė, svetur praleidusi dvejus metus.
Geresnis darbas, bet mažesnis atlyginimas?
Jau dvejus metus viename gražiausių Anglijos kurortų – Braitone – gyvenanti Kristina Gudaitytė pasakoja, kad darbo, kuriame derėtų geras atlyginimas ir karjeros galimybės, paieškos užtruko metus. Prireikė laiko perprasti tenykštę darbo kultūrą ir pakeisti ne vieną paprastesnį darbą, kurį lengviau gauti atvykėliams.
Pirmąjį darbą, kuriame prireikė žinių, įgytų viename iš Lietuvos universitetų, Kristina rado po pusės metų: „Darbas buvo išties įdomus, tačiau mokėjo, kaip sako patys britai, žemės riešutais. Anglijoje už sunkesnį, „juodą“ darbą galima uždirbti daugiau nei dirbant, pavyzdžiui, viešbučio administratore“, – sako Kristina. Vis dėlto padrąsinta pirmosios sėkmės ji nesiliovė ieškoti užsiėmimo, kuris patiktų dar labiau. Taip po pusės metų pavyko įsidarbinti atsinaujinančios energetikos konsultacijų įmonėje „RPS Group“.
Vokiškai kruopšti personalo atranka
Kaip ir Kristina, iškart po studijų, su tik ką gautu bakalauro diplomu ir nedidele darbo patirtimi, į užsienį iškeliavo ir Gytautė Šereikytė. Mergina pasirinko Frankfurtą prie Maino – penktą pagal dydį Vokietijos miestą, garsėjantį dar ir tuo, kad čia nuo 1998 m. įsikūrusi viena įtakingiausių ES institucijų – Europos Centrinis bankas.
Atvykusi į naują šalį vokiečių kalbos Gytautė turėjo mokytis nuo pagrindų, tad iškart užsirašė į intensyvius pusės metų kalbos kursus. „Nors man pagelbėjo tėvai, kurie tuo metu gyveno Vokietijoje, tačiau jau po savaitės nuveikiau tai, kuo labai didžiuojuosi: nemokėdama vokiškai, pati susiradau pusės etato darbą valstybinėje įstaigoje. Jis padėjo pragyventi ir lankyti mokamus kalbos kursus “, – pasakoja mergina.
Įdomų ir profesinį tobulėjimą skatinantį darbą ji taip pat surado tik pakeitus kelias darbovietes. Tačiau gautas pakvietimas atvykti į darbo pokalbį dėl aukštai kvalifikuoto darbo dar toli gražu nereiškė galutinės sėkmės. „Tai tik kelio pradžia ieškant „geresnio darbo“. Personalo atranka įmonėje, kurioje dabar dirbu, tęsėsi kelis mėnesius ir susidėjo iš trijų etapų, kuriuos įveikus buvo pasiūlyta darbo vieta“, – pasakoja antrus metus Vokietijoje gyvenanti lietuvė.
Darbo sutartis – tą pačią dieną. O kaipgi banko kortelė?
Kalbėdama apie įsidarbinimą Vokietijoje, Gytautė iškart pažymi, kad visus reikiamus dokumentus (registraciją ir leidimą gyventi, be kurio negalima legaliai dirbti Vokietijoje) susitvarkė per kelias valandas tą pačią dieną vos atvykus į Vokietiją, nors reikėjo nueiti į kelias skirtingas valstybines institucijas.
„Nepaisant to, kad galėjau susikalbėti tik angliškai, man viską mielai paaiškino ir pagelbėjo. Buvau maloniai nustebinta to, kaip gerai šioje šalyje sutvarkyta viešojo administravimo sistema ir koks gali būti efektyvus vieno langelio principas“, – atsimena Gytautė ir priduria tai, ką spėjo pastebėti per kelis metus gyvenant Vokietijoje: senovės Romos filosofas Markas Aurelijus iš tiesų buvo teisus sakydamas, kad „niekas iš niekur“ neatsiranda.
„Patys vokiečiai kartais juokauja, kad pusę metų dirba sau, o kitą pusę – valstybei. Išlaikyti tokią galingą ir greitą valstybinį aparatą, jau nekalbant apie visą socialinę sistemą, iš tiesų kainuoja milžiniškus pinigus. Vokietijoje mokesčiai – nors jų visą svorį pradėjau jausti tik dirbdama visu etatu – mokami praktiškai už viską“, – sako Gytautė.
Kitą vertus, net pakeitusi keturis darbus ji nesusidūrė su mokesčių slėpimu, algomis vokeliuose ar kitokiu nesąžiningu darbdavių elgesiu, o darbo sutartis darbdaviai patys siūlydavo pasirašyti kaip įmanoma greičiau: „Pastebėjau, kad vokiečiai yra labai pilietiški ir tuoj pat linkę pranešti apie įtartinus įsidarbinimo atvejus. Be to, darbo inspekcija neretai „profilaktiškai“ užsuka į įvairias įstaigas patikrinti, ar viskas vyksta pagal įstatymus. Man susidarė įspūdis, kad vokiečiai dėl šių priežasčių nėra linkę rizikuoti ir apeidinėti įstatymus“, – pasakoja Gytautė.
Kristina, panašiai kaip ir Gytautė, neturėjo bėdų nei bendraudama su valstybinėmis institucijomis, nei su darbdaviais, tačiau kur kas sudėtingiau buvo atidaryti savo sąskaitą banke. „Banke man buvo paaiškinta, kad Lietuva, drauge su kitomis naujosiomis ES šalimis, įtraukta į savotišką „VIP sąrašą“ – kelias iki debetinės kortelės šių šalių piliečiams šiek tiek ilgesnis. Jiems reikia įrodyti savo mokumą: pateikti apmokėtas sąskaitas už būstą arba rekomendaciją žmogaus, kuris jau ilgesnį laiką naudojasi šio banko paslaugomis“, – atsimena Kristina.
Naujas žmogus naujoje vietoje
Merginos neslėpė, kad gavus kvalifikuotą darbą, kur daugiausia dirba vietiniai gyventojai, įsilieti į kolektyvą prireikia laiko. „Mano kolegos yra baigę tą pačią specialybę, visi draugiški, tačiau būdavo akimirkų, kai pasijusdavau ne tik užsienietė, vis dar neperkandusia vietinio „slengo“, bet ir specialistu, kurio įgyta kvalifikacija skiriasi nuo kitų darbuotojų“, – atvirai kalbėjo Gytautė.
„Nėra ko slėpti: užsienietiškas akcentas Jungtinėje Karalystėje kalba pats už save. Vis dar pasitiko, kad skambindama darbo reikalais iš pradžių turiu išaiškinti, kad nieko nebandau parduoti, mat iš mano akcento iš karto nusprendžiama, kad skambinu iš skambučių centro ir tuoj pulsiu įtikinėti ką nors įsigyti “, – pripažino Kristina.
Kita vertus, tiek Gytautė, tiek Kristina pabrėžia, kad tam tikras kalbos barjeras geriems santykiams su darbdaviais ir kitais aplinkiniais žmonėmis iš esmės netrukdo. „Manau, tai, kad Jungtinėje Karalystėje daug įvairių tautybių žmonių, daro šią šalį labiau tolerantiška. Santykius tarp skirtingų kultūrų tikrai galima pavadinti šiltais“, – sako Kristina.
„Kalbos požiūriu diskriminacijos tikrai nėra. Visi, atvykę į Vokietiją, vien su anglų kalba neišsivers, nebent dirba informacinių technologijų srityje, tačiau net ir tuo atveju išmokti susikalbėti teks. Todėl mokėti kalbėti vokiškai reikia visiems, kas nusprendžia gyventi šioje šalyje“, – neabejoja Gytautė.
Abi merginos patikina, kad planuojant bent kiek rimtesnę karjerą kitoje šalyje, nepriekaištingai kalbėti tos šalies kalba – būtina.
Apie grįžimą namo ir naują pradžią Lietuvoje
Išvykti į Londoną po bakalauro studijų Monika Katkutė nusprendė, nes norėjo išbandyti darbą didelėje, tarptautinėje kompanijoje. „Be to, norėjau sau įrodyti, kad durys atviros visiems, ir nesvarbu, kad esi iš rytų Europos“, – sako mergina, kiek daugiau nei dvejus metus praleidusi Anglijoje ir dirbusi vienoje iš reklamos agentūrų.
Tačiau dar prieš išvažiuodama į Londoną Monika žinojo, kad grįš į Lietuvą. „Tik nežinojau kada“, – sako mergina ir prisimena, kad sprendimą grįžti į tėvynę priėmė supratusi, kad jau antrą vasarą dėl darbo negalėjo atostogauti Lietuvoje. „Su draugu supratome, kad reikia pokyčių. Turėjome nuspręsti, ar galutinai įsikurti Londone ir įsigyti būstą, ar grįžti į Vilnių ir gyventi ten.“
Taip sprendimas grįžti į Lietuvą buvo priimtas, o vos išlipusi iš lėktuvo, Monika nuskubėjo į naują darbą – drauge su bendraminčiais įkurtas mobiliųjų programėlių dirbtuves „Lemon Labs“. Šioje įmonėje Monika dabar dirba komunikacijos vadove.
„Gyvenant Londone, be abejo, trūko artimųjų, draugų. Socialinio bendravimo požiūriu Lietuvoje yra daug lengviau. Kita vertus, sprendimas grįžti buvo labai racionalus. Lietuvoje ekonominė situacija stabili, šiuo metu ji gerėja. Manau, kad produktyvūs ir protingi žmonėms čia tikrai turi dideles galimybes, o Vilnius – itin patogus miestas gyventi tiek jaunimui, tiek turintiems šeimas“, – įsitikinusi M. Katkutė.