Lietuva be euro – tai Lietuva be ateities. Koks investuotojas tikės, kad atsisakiusi euro, Lietuva yra rimta prekybos partnerė? Dar blogiau tai atrodo tuomet, kai žvelgiame į Estiją ir Latviją – šalis, kurios įsivedė eurą, bet nieko apokaliptiško ten neįvyko. O nauda, kurią duos euras, artimiausiu metu pasimatys.

Euras – tai ne tik valiuta. Tai daugiau solidžios, rimtos ir atsakingos politikos indikatorius, kuris rodo, kad iš postsovietinės erdvės šalių galima tikėtis racionalių sprendimų. Be euro Europos Sąjungos (ES) didžiosios šalys į mus žiūrėtų kaip į paskutinius barbarus, kurie niekada nesugeba žengti koja į koją su Europa. Be to, toks žingsnis būtų puiki trąša visiems populistiniams prorusiškiems judėjimams, kurių tikslas – mus stumti į Rytus. Į Vladimiro Putino glėbį.

Be euro kristų mūsų, progresuoti norinčios ES narės, veidas. Prarastume daug. Jokios papildomos naudos už lito išsaugojimą mes negautume. Mums būtina, kaip teisingai pastebėjo ekonomistė Aušra Maldeikienė, įsitverti į didesnį laivą, kad nenuskęstume. Tai svarbu ir dėl Rusijos grėsmės. Nežinia, ką gali sugalvoti V. Putinas. Kokią naują ekonominę blokadą gali įvesti. Ir kas tada? Euras – taip pat apsaugo ir nuo Rytų teroro.

Be euro prarandame daug investicijų, politinį ir ekonominį pasitikėjimą, esame nesaugūs ir netvirti. Neturime daug vilčių apie kylančią ekonomiką. Susitraukiame. Ir dėl ko visa tai? Dėl to, kad būtume sutriuškinti, užvaldyti Rytų.

Pereinamasis laikotarpis gal ir pareikalaus didesnių kainų, bet apskritai kainų kilimas čia skamba kaip visiška nesąmonė ir dažniausiai – be argumentų. Euroskeptikų visada daug. Gaila, kad ES nenutraukia jiems pinigų mokėjimo. O būtų puikus įrodymas, kad žmonės kalba nepagalvoję. Ką darytų tie verslininkai, kurie gyvi dėl ES paramos? Ką darytų tie ūkininkai, kurie be ES neišgyventų? Dabar jie dažnai šiaušiasi, o tiesa ta, kad be ES bankrutuotų.

Euras yra įsipareigojimas. Jei kas nors nori blogiau gyventi – Baltarusija ir Rusija visai netoli, galite emigruoti. Jūsų ten laukia skurdas ir badas. Nebent prisitrinsite prie nomenklatūros, o tai labai mažai tikėtina, ir tapsite išrinktuoju.

Euras yra garantas, todėl be jo – jokių garantijų. Kaip kad gyvena žmonės, tarkim, Baltarusijoje, kur pinigai – žvėreliai. Tai net nėra tikri pinigai, nes dažnai atsiskaitoma JAV doleriais. Mažai kas pasitiki paskutinio Europos diktatoriaus A. Lukašenkos ekonominiais sprendimais.

Lietuva irgi gali žengti tokiu keliu – ne į Vakarus, o į Rytus. Sovietinis ilgesys gajus – dažnai žmonės nori, kad visi gyventų blogiau ir nebūtų geriau uždirbančių. Bet tai daugiau tinka visiškai sovietų ideologijos sužalotiems homo sovieticus. Be euro – ir čia nelabai reikia vynioti į vatą – mes arba regresuotume, arba dreifuotume. O dabar, kai vis dar ypač jaunimo nedarbas yra milžiniškas, mums reikia postūmio. Mums būtina eiti į priekį – į Vakarus.

Žvelgti į liūdniausią scenarijų, kai Lietuva neįsiveda euro, sunku: tai būtų lyg ir visko, kas pasiekta, sudaužymas, atsisakymas, nugrimzdimas į sovietinio stiliaus pelkę. Euro neįsivedimas mus atskirtų nuo patikimų ES šalių, taptume izoliuoti. Politinėje arenoje niekam nepavyktų paaiškinti, kas nutiko, kad lietuviai padarė tokią nesąmonę. Mes turime iš visų jėgų stengtis įsivesti eurą. Nes be euro visa Lietuva būtų lyg dabartinė provincija – vis dar XX pradžios žmonės, purvini ir neturintys vilties, dažnai – prasigėrę, moraliai žlugę.

Tam puikiai tinka Černobylio metafora – nes ir Lietuvoje vis didesni laukai tampa nedirbami, vis didesni plotai – negyvenami. Vis daugiau mokyklų, paštų uždaroma. Nes žmonės juda ten, kur yra darbo, o darbo yra ten, kur yra kapitalo. Jis neatsiranda iš oro, kaip daugelis mano.

Neįsivedus euro didesnė tikimybė turėti krūmais apaugusią negyvenamą žemę. Nes kas ją dirbs? Net tie oligarchai, kurie masiškai ją superka, neturės ko samdyti. Bandymas žvalgytis į Rytus ir eiti ta linkme dar niekam gerai nesibaigė.

Be abejo, nereikia pultį į isteriją, jei Lietuva neįsivestų euro 2015 – aisiais, bet visgi tai būtų blogai. Jau dabar Lietuvos ekonomika buksuoja: nors BVP auga, bet nedarbas, ypač tarp jaunimo, beveik nemažėja, emigracija irgi, o tai rodo, kad didžioji dalis žmonių jokio ekonominio pakilimo nejaučia.

Emigracija nevyksta dėl to, kad žmonės nori tik pamatyti pasaulį. Dažnu atveju – ji neišvengiama būtinybė, jei žmonės nori oriai gyventi. O tai nieko gero nesako apie Lietuvos ekonomiką.

Kiekvienos didelės galimybės sprogimas kažkuo panašus į Černobylio avariją, kai įvykis galingiausioje SSRS atominėje elektrinėje tapo didžiausia technogenine nelaime pasaulio istorijoje. Nuo vieno iki kito – labai plona raudona linija. Ir nors dabar gali atrodyti, kad euras mūsų ekonomikos stipriai nepalies, mes turėtume susimąstyti, kas būtų be euro – o tai jau tikra katastrofa. Būtent todėl privalome jo siekti, jį įsivesti ir kilti. Tiek ekonomiškai, tiek politiškai, kaip patikima šalis. Nes katastrofa visai prie vartų.