Jis padeda išsaugoti ES vientisumą – štai taip lakoniškai buvo pagrįstas sprendimas įteikti Karolio Didžiojo premiją ES Tarybos pirmininkui H. Van Rompuy. Šis sprendimas buvo priimtas dar 2013 m. pabaigoje, kai atrodė, jog Europoje ir vėl nusistovėjo taika ir ramybė: ekonominę krizę pavyko suvaldyti, o pasitelkus milijardines sumas krizės ištiktose valstybėse laiku buvo išvengta finansinės griūties.
Tačiau vėliau įsiplieskė Ukrainos krizė, dėl kurios praėjus 25 metams po komunistinio bloko griūties iškilo naujo šaltojo karo pavojus. Rytų Europa vis dažniau patenka į Vakarų, kuriems tenka reaguoti į naują iš Rusijos sklindantį pavojų, akiratį. Nepaisant tarptautinių susitarimų, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sukūrė naują geopolitinę situaciją, o Rusijos įvykdytas Krymo užėmimas – tai tik vienas iš tai iliustruojančių pavyzdžių. Daugiabriaunės ekonominės sankcijos, kurių buvo imtasi reaguojant į agresyvią Maskvos vykdomą politiką, o taip pat ir atlaikyti nedraugiškų V. Putino apkabinimų spaudimą siekiančioms Rytų Europos valstybėms skirta politinė bei ekonominė parama suteikia ES patrauklumo bei ryžtingumo, kurio jai pastaraisiais metais taip trūko.
Taiki Europa be sienų
Šiais metais teikiant Karolio Didžiojo premiją Europa ir vėl siunčia teisingą signalą. Dėl Ukrainos krizės ceremonijos tvarka buvo pakeista. Pirmą kartą per visą šios premijos teikimo istoriją nebuvo sakoma kalba laureato garbei. Vietoje to į Acheną buvo pakviesti trys Rytų Europos valstybių – Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos – ministrai pirmininkai tam, kad papasakotų apie įtempta situaciją šiose valstybėse. Ukrainos ministras pirmininkas Arsenijus Jaceniukas, Moldovos ministras pirmininkas Iurie Leanca ir Gruzijos ministras pirmininkas Iraklijus Garibašvilis pareiškė, kad jų atstovaujamos valstybės pasisuko veidu į Europą.
Praėjus vos kelioms dienoms po rinkimų į Europos Parlamentą, kuriuose euroskeptikai sulaukė ženklios paramos, Acheno rotušėje buvo pasakyta, kad daugelis ES šalių narių gyventojų svajoja apie laisvą ir taikią Europą.
Drąsi šių trijų Rytų Europos valstybių ministrų pirmininkų įžanginė kalba padarė susirinkusiems gilų įspūdį. A. Jaceniukas pareiškė, kad niekas neturi teisės brėžti Europoje naujų padalinimo linijų ir statyti sienų. Jo žodžius ypatingai gerai supranta vokiečiai. Jo kolega iš Moldovos buvo linkęs pabrėžti, kad eurointegracija – tai gyvybiškai svarbus klausimas, todėl net ir patys didžiausi ES plėtimosi į Rytus kritikai turėtų suvokti, jog šios valstybės ir tautos nori gyventi vieningoje Europoje, o palikti šias valstybes likimo valiai šiuo metu būtų siaubinga, todėl Ukrainos, Moldovos ir Gruzijos gyventojams reikia aiškios europietiškos perspektyvos.
Europa vietoje Eurazijos
Tai, kad Achene ceremonija įvyko tą pačią dieną, kai buvo pasirašyta sutartis dėl Eurazijos ekonominės sąjungos, tėra sutapimas. Po ne vienerius metus dėtų pastangų Rusijai pavyko Baltarusiją ir Kazachstaną pasodinti prie vieno derybų stalo. Svarbiausias žaidėjas, kurio trūksta – tai Ukraina, pasisukusi į Rusija nugara.
Tai, jog trijų Rytų Europos valstybių ministrai pirmininkai Karolio Didžiojo premijos teikimo ceremonijoje susilaukė daugiau dėmesio nei pats laureatas, turbūt niekam nekelia pasipiktinimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad H. Van Rompuy jau ne vienerius metus nepastebimai, tačiau atkakliai siekia, kad ES taptų atvira Rytams. Tai jo indėlis į ES sėkmės istoriją. Rytų Europos valstybės taip pat turi dalyvauti šiame procese tam, kad vieningos Europos svajonė taptų realybe.