Savo pašto dėžutėje Budapešte radau laišką iš Vengrijos rinkimų komisijos, kuriame buvau paprašyta registruotis Vengrijos Europos Parlamento rinkimuose, jeigu esu ES pilietė ir man daugiau nei 18 metų. Į elektroninio pašto dėžutę, savo ruožtu, atėjo laiškas iš Lietuvos ambasados Vengrijoje, kuriame buvau paprašyta apsispręsti, ar balsuosiu Lietuvos Europos Parlamento rinkimuose, ir, jeigu taip, tai darysiu Lietuvoje, Lietuvos ambasadoje ar paštu.
Nutariau, kad balsuosiu ambasadoje ir rinksiu Lietuvos, o ne Vengrijos atstovus į Europos Parlamentą. Natūralu, turbūt pasakysite. Juk didžioji dalis Europoje gyvenančių lietuvių vis tiek balsuoja už Lietuvoje keliamus kandidatus į Europos Parlamentą. Tačiau tada kyla klausimas, kam apskritai tokia teisė balsuoti už kitos ES šalies kandidatus reikalinga.
Pasidalijimas tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ ES šalių
Visi kitoje Europos Sąjungos šalyje gyvenantys ES piliečiai turi teisę balsuoti (ir iškelti savo kandidatūrą) Europos Parlamento rinkimuose bei savivaldybių tarybų rinkimuose gyvenamose šalyse. Ši teisė įtvirtinta ES sutartyse.
Skamba visai logiškai. Juk artimiau yra savivaldybės, kuriame iš tikro gyveni, politiniai ir investiciniai sprendimai, o ne savivaldybės, likusios tėvynėje, į kurią galbūt jau daugelį metų nesi įkėlęs nė kojos. Be to, ir mokesčiai mokami gyvenamoje savivaldybėje, ir turėtų rūpėti, kas su tais mokesčiais daroma. Europos Parlamento atstovai taip pat esą turi ginti bendrus Europos interesus ir spręsti europinius klausimus, o ne nacionalinius. Tačiau kaip dažnai ne savo tėvynėje gyvenantys ES piliečiai šiomis balsavimo teisėmis naudojasi?
Po praėjusių Europos Parlamento rinkimų atlikta „Eurobarometro“ apklausa parodė, kad vis daugiau ES piliečių žino apie savo balsavimo teises. Nors 2007 m. 37 proc. apklaustųjų žinojo, kad gali balsuoti gyvenamos šalies savivaldybių rinkimuose, 54 proc. žinojo, kad gali balsuoti EP rinkimuose, 2010 metais 69 proc. žinojo apie teisę balsuoti savivaldybių rinkimuose ir 67 proc. – apie tokią galimybę Europos Parlamento rinkimuose. Tačiau žinojimas apie teises nebūtinai reiškia norą jomis naudotis. Mano minima „Eurobarometro“ apklausa rodė, kad tik „senosiose“ ES narėse kiek daugiau apklaustųjų rinktųsi balsuoti už kandidatus į EP šalyse, kuriose gyvena, o ne turi pilietybę (ypač Ispanijos, Prancūzijos, Liuksemburgo ir Vokietijos piliečiai). „Naujosiose“ ES šalyse apklaustieji, jeigu gyventų užsienyje, rinktųsi balsuoti pagal savo pilietybę, o ne gyvenamąją šalį (ypač Latvijos, Lenkijos ir Bulgarijos piliečiai, kur už gyvenamosios šalies kandidatus balsuotų tik kas ketvirtas apklaustasis).
Viliasi grįžti į tėvynę
Euroblogas.lt kalbintas penktus metus Vokietijoje gyvenantis italas Nicola Zicaris šiuose rinkimuose renkasi balsuoti už Italijos sąrašą, bet todėl, kad nenori, jog jo itin nemėgstami politikai patektų į šiltas vietas Briuselyje. Tačiau savivaldybių tarybų rinkimuose jis balsuos Vokietijoje.
„Jeigu Italijos politikoje nebūtų jokio Silvio Berlusconi, prieš kurį ketinu balsuoti, aš šiuo metu balsuočiau už Vokietijos politikus“, – aiškina Nicola.
Nicola yra susidaręs įspūdis, kad Vokietijoje gyvenanti italų bendruomenė Europos Parlamento rinkimuose dažniausiai vis dėlto balsuoja už Italijos atstovus.
„Tai turbūt labiausiai susiję su tuo, kad italų emigrantai mano, jog iš savo šalies išvyko laikinai. Netgi apie dešimtmetį gyvendami čia, jie vis dar sako, kad kada nors grįš namo. Ir išties jie grįžta, bet tik atostogoms“, – sako Nicola.
Savivaldybių tarybų rinkimuose padėtis kitokia, nes rinkimai įvairiose šalyse vyksta skirtingais metais ir mėnesiais, tad žmonės neturi rinktis, tik paštu sulaukia kvietimo ir eina balsuoti.
Per mažai europinių, per daug nacionalinių interesų
Didžiojoje Britanijoje ir Prancūzijoje gyvenęs vengras Danielis Izsakas mato kitų priežasčių, kodėl į svečias šalis emigravę ES piliečiai dažniausiai ir toliau renkasi balsuoti šalies, iš kurios kilę, rinkimuose. Viena vertus, apie savo šalių kandidatus jie tiesiog žino daugiau, nebent svečioje šalyje gyvena jau labai ilgai. Kita vertus, dauguma partijų vis dar rengia rinkimų kampanijas, kuriose žadama Europos Parlamente „atspindėti nacionalinius interesus“, o ne užsiimti europiniais klausimais.
„Tad, jeigu būčiau Budapešte gyvenantis lietuvis, be abejo, man tikrai nerūpėtų, kad Vengrijos partija nori „išlaikyti teisę neapmokestinti namie vartojamos naminės palinkos – alkoholinio gėrimo – arba nuo „Briuselio“ ginti tam tikrą medžio rūšį, vietoje to, kad dėstytų savo vizijas ir politines programas Europos atžvilgiu“, – svarsto Danielis.
Ar mokėti vietinę kalbą svarbu?
Viena iš kitų priežasčių, kodėl aš balsuosiu už Lietuvoje keliamus kandidatus į Europos Parlamentą, yra tai, kad moku lietuvių kalbą, tad, jeigu daug ir nežinau apie kai kuriuos kandidatus, visada labai greitai galiu atnaujinti žinias. Kadangi anglų, prancūzų ir vokiečių kalbos apskritai yra populiarios užsienio kalbos, turbūt tose šalyse, kur kalbama šiomis kalbomis, yra lengviau susipažinti su politikos naujienomis. Vengrų kalba, savo ruožtu, kaip ir lietuvių, yra toli nuo bet kokių kitų europiečių kalbų, tad ir „iš bendro išsilavinimo“ jos suprasti neįmanoma, o ir išmokti sunku. Tačiau mano kalbinti pažįstami kalbos mokėjimo nelaiko svarbiausiu veiksniu.
„Na taip, mokėti kalbą svarbu, bet pagyvenus kitoje šalyje ir be jos galima susigaudyti, kas vyksta, ir galima rinkimuose spręsti remiantis pačiomis pagrindinėmis vertybėmis“, - teigia Danielis. Taip pat ir Nicola nuomone, vietinės kalbos mokėjimas nėra svarbiausias veiksnys. Jeigu kalba moki – lengviau rinktis už ką balsuoti, tačiau juk bet kada galima prašyti patarimų ir informacijos iš draugų.
Paeksperimentavo: balsavo dvejose šalyse
Kitoje ES šalyje gyvenantys ES piliečiai, pasirinkę, kurioje iš šalių balsuos, turi deklaruoti, kad dalyvaus tik vienuose rinkimuose. Tačiau, panašu, nėra jokios centralizuotos sistemos, kur įvairių šalių rinkimų komisijos apsikeistų informacija, kuris kurios šalies pilietis kur balsavo. Nuoširdžiai abejočiau, kad Lietuvos VRK išties turėtų ryšių ir norėtų gaišti laiką, kad informuotų už pusantro tūkstančio kilometrų esančios Vengrijos VRK, kad balsuosiu Lietuvoje.
Per praėjusius EP rinkimus Danielis gyveno Didžioje Britanijoje, tad nutarė patikrinti, kaip veikia sistema, ir tada balsavo ir už britų kandidatus, ir už vengrų. Rinkimai Britanijoje vyko ketvirtadienį, o Vengrijoje – sekmadienį. Danielis kaip tyčia tą savaitgalį grįžo namo. Pabalsavo. Jau prabėgo ketveri metai, kol kas nė viena iš dviejų rinkimų komisijų jo nesusirado ir nenubaudė.
Pasak jo, taip paeksperimentuoti ir balsuoti dvejose šalyse lengviau, jeigu šalis turi gana „laisvą“ požiūrį į iš kitų ES šalių atvykusių gyventojų registraciją. Kai kurios ES šalys reikalauja, kad prisiregistravęs kokiu nors adresu jose, ES piliečiai deklaruotų išvykimą ir išsiregistruotų iš savų šalių. Vengrijoje netgi reikia su savim piniginėje nešiotis ir registracijos kortelę, ir adreso kortelę (tiesa, manęs nebuvo pareikalauta, kad išsiregistruočiau iš Lietuvos). Kitose šalyse registruoti adreso neprivaloma, galima užpildyti paraišką ir su pasu pasirodyti rinkimuose.
Šie Europos Parlamento rinkimai yra aštunti nuo tada, kai buvo pirmą kartą buvo surengti Europos mastu tiesioginiai 1979 metais. Mums, naujosioms ES narėms, tai treti rinkimai. Malonu turėti teisę rinktis, už kurios šalies kandidatus balsuoti, tačiau turbūt sunku persilaužti psichologiškai ir pradėti labiau rūpintis savo gyvenamos šalies, o ne tėvynės politiniais reikalais. Tai turbūt būtų lengviau padaryti, jeigu rinkimuose į Europos Parlamentą kandidatai labiau gilintųsi į europinius, o ne vietinius klausimus, ir žadėtų ginti europinius, o ne vietinius interesus.
