Ukrainai ir toliau teks ginti savo suverenumą ir teritorinį integralumą, nekalbant jau apie milžiniškus ekonominius ir socialinius iššūkius. Su nauja Ukrainos vadovybe Europos Sąjunga ketina pasirašyti likusią Asociacijos sutarties dalį, nustatančią rinkų atvėrimą. O Kremlius jau pademonstravo, kad pačios juodžiausios priemonės yra geros, jei tik Ukrainos vidaus ir užsienio politikos pasirinkimai yra ne iš Kremliaus meniu. Be to, Rusijos veiksmai kelia naujus geopolitinius ir saugumo, bei tarptautinių teisinių normų patikimumo klausimus, į kuriuos dar reikia rasti atsakymus.

Kurį laiką atrodė, kad šalių lyderiai savotiškai varžosi, kam pavyks sukurti kuo glaudesnius santykius su Rusija, sulaukti daugiau jos palankumo. Ne tik JAV Prezidento B. Obamos administracija siekė pozityvios darbotvarkės su Rusija, o H. Clinton drauge su S. Lavrovu spaudė simbolinį raudoną perkrovimo mygtuką. Taip pat ir Europoje dominavo įsitikinimas, kad būtent per įtrauktį ir tarpusavio priklausomybės skatinimą Rusijos agresyvumas bus sumažintas. Buvo numojama ranka į perspėjimus. Deja, Rusijos įtraukimas į įvarius bendradarbiavimo su ES formatus, tarpusavio ES ir Rusijos priklausomybės didinimas nesustabdė V. Putino nuo agresijos.

Amerikiečiai nuo šių varžytuvių pirmieji atvėso, pamatę, kad jų optimizmas Rusijos atžvilgiu vistik buvo nepamatuotas. Europoje tai tesėsi, o kai kur ir tęsiasi iki šiol, net ir kai matome atvirkštinę situaciją - būtent Europos šalių priklausomybė nuo Rusijos padeda Kremliui išvengti atsakomybės.

Po Krymo invazijos Europos Parlamento plenarinėje buvo daug stipresni balsai tų, kurie priminė, kad ES nepadarė savo namų darbų – tiek nekreipdama dėmesio į perspėjimus dėl Šiaurės srauto dujotiekio, tiek nepadėjusi pakankamai pastangų, kad išjudintų Nabucco dujotiekio projektą.

ES visuomet pabrėžė, kad santykiai turi būti pagrįsti bendrais interesais IR bendromis vertybėmis. Rusija į ES žiūri kiek kitaip – imdavo iš jos ar spausdavo duoti tai, kas Rusijai ekonomiškai ar politiškai naudinga, bet nesileisdavo į diskusijas dėl jai nepatogių klausimų, tokių kaip žmogaus teisių, žiniasklaidos laisvės pažeidimų ir panašiai. Ypač daug nerimo kelia ne tik opozicijos ir žiniasklaidos slopinimas Rusijoje, bet ir Rusijos, kaip tarptautinių santykių subjekto nenoras laikytis prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų ir taisyklių. Patys akivaizdžiausi ir naujausi to pavyzdžiai – Pasaulinės prekybos organizacijos taisyklių nesilaikymas ir įsipareigojimų Ukrainai grubus sulaužymas.

Tik tiesus ir atviras dialogas su Rusija bus efektyvus, ir tik tokią ES gerbs Rusija – mus kalbančius vienu balsu ir aiškiai ginančius savo vertybes. Blogiausia būtų, jei šalys narės imtųsi vystyti „atskirąją politiką“ tam tikrais klausimais, siekdamos nacionalinės naudos, nekreipdamos dėmesio į platesnį kontekstą ar ES bendrąsias pozicijas. Todėl tokios žinios, kad ES plečiant sankcijas, Austrijos ir Rusijos dujų gigantai pasirašė susitarimą dėl Pietų srauto dujotiekio (Europos Komisija yra išreiškusi pastabų, kad susitarimai neatitinka ES teisės), neramina.

Vokietija importuoja iš Rusijos apie 36 proc. dujų, Lenkija – pernai apie 60 proc., Rusija Vokietijai yra vienuoliktas pagal svarbą eksporto partneris, o Lenkijai – septintas. Nors santykinai Lenkijos ekonominė priklausomybė ir pažeidžiamumas yra didesni, nei Vokietijos, Lenkija remia ryžtingesnį ES atsaką į Rusijos agresiją.

Taigi, skirtingos šalių narių pozicijos nėra vien tik ekonomine logika grįstos, bet ir mentaliteto bei istorinių patirčių. Vakarų Europa „neatpažįsta“ grėsmės Kremliaus režime ir jo vykdomoje resovietizacijoje (jei ne neo-fašizme) – neturi jai imuniteto, nes taip ir nepažino tikrojo kruopščiai slepiamo Sovietų Sąjungos veido. Todėl stiprinant Europos solidarumą šių įvykių kontekste svarbų vaidmenį vaidina ir istorinės atminties sklaida. Istorinės atminties ir geresnio vieni kitų pažinimo Europoje skatinimas buvo viena pagrindinių mano veiklos sričių, ir šiuos darbus ketinu tęsti ir toliau.

Lietuva turi prisidėti prie Europos vienybės ir solidarumo stiprinimo, prie geresnio vieni kitų supratimo. Tikiu, kad nuo šiol į mūsų pastebėjimus Europoje bus įsiklausoma dar atidžiau. Tad turime visas galimybes kolegoms Europoje padėti geriau susigaudyti padėtyje ir tendencijose, aiškiau suvokti procesus, atkreipti dėmesį į problemas ir prisidėti prie sprendimo paieškų. Turime stiprinti Europos atsparumą propagandai, apginti mūsų informacinę ir skaitmeninę laisvę, saugumą ir teisę į objektyvią informaciją. Europa turėtų susimąstyti, kaip stiprinti informacijos sklaidą paneigiant kuriamus mitus apie ES.

Niekas Europoje, įskaitant ir Lietuvą, nenori karo ar konfrontacijos, tačiau turime atviromis akimis matyti realią padėtį, iš naujo įvertinti savo pažeidžiamumą ir saugumo spragas. Tai, kad Šiaurės Atlanto (NATO) sutarties 5 straipsnis mus gina, ir NATO labai konkrečiais sprendimais ir veiksmais įrodė kad Baltijos šalys bus ginamos, neatleidžia mūsų nuo atsakomybės stiprinti savo pačių pajėgumus. Valstybė privalo stiprinti nacionalinius gynybinius pajėgumus ir skirti daugiau dėmesio pilietiškumo ugdymui, pirmiausiai, jaunimo tarpe.

TS-LKD visais šiais klausimais laikėsi nuoseklios ir tvirtos pozicijos. Nemanome, kad žiūrėjimas į Rusiją pro rožinius akinius gali padėti Rusijai susitaikyti su savo sovietine praeitimi, tapti laisvesne ir demokratiškesne, išmokti palaikyti geros kaimynystės, o ne dominavimo ryšius su gretimomis valstybėmis. Todėl kol Rusija neatsikrato seno įpročio kalbėtis su kitais iš jėgos pozicijų, mes buvome, esame ir liksime - už saugią Lietuvą tvirtoje Europoje.