Sociologas pastebi, kad rinkimuose mažiau dalyvauja trijų kategorijų žmonės: jaunimas, emigrantai ir visuomenės gyvenimo užribyje atsidūrę ar stikliuką mėgstantys asmenys.
– Pirmą kartą 2004 m. Europos Parlamento (EP) rinkimuose balsavo 48 proc. lietuvių rinkėjų. 2009 m. balsavo tik 21 proc. Ar dėl to, kad šiemet rinkimai sutampa su prezidento rinkimų antruoju turu, galime tikėtis, kad jie savotiškai bus išgelbėti ir ateis daugiau nei 21 proc. tautiečių?
– Žinoma, kad bus didesnis aktyvumas. Galbūt EP rinkimų kai kas ypatingai nepastebės. Būtų atėję apie 20 proc., dabar ateis apie 50 proc. balsuotojų. Visa tai dėl precedento: pirmame ir antrame prezidento rinkimų turuose aktyvumas panašus, netgi šiek tiek didesnis būna antrajame ture. Balsuodami prezidento rinkimuose tuo pačiu pabalsuos ir už Europos Parlamento kandidatus.
– Kaip balsuoja žmonės per EP rinkimus – už partijas ar vadovaudamiesi simpatijoms konkretiems asmenims?
Žinoma, asmenybės turi įtakos, visgi svarbiausias dalykas – pati partija ir jos reputacija. Bet jei pirmoje vietoje nurodytas nepatrauklus žmogus, turintis neigiamą įvaizdį, tai gali turėti įtakos.
Paprastai balsuotojai nepasisako kategoriškai už vieną partiją – būna tam tikras spektras, grupelė partijų, iš jų yra renkamasi. Jeigu pirmasis sąrašo numeris – antipatiška asmenybė (o tokių yra politikų), rinkėjas gali ir į kitą partiją nueiti.
– Kuriam europietiškajam blokui bus naudingas Lietuvos piliečių balsas – konservatoriškajam ar socialistų?
– Kalbant apie Europos Parlamentą apskritai, jaučiamos tendencijos, kad labiau krypstama į dešinę, ryškėja prieš imigraciją nusiteikę judėjimai. Tokia laiko dvasia. O Lietuvoje daugiausia palaikymo sulauks tie, kurie yra vadinami valdančiąja dauguma. Keturios valdžios partijos turėtų gauti daugiau balsų nei opozicija.
– Koks yra žmogaus, neinančio balsuoti, paveikslas?
– Klausimas, kas neateina į rinkimus. Yra kelios skirtingos „rūšys“. Tradiciškai į rinkimus rečiau ateina jaunimas. Daug mažiau. Ir ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse, taip pat JAV. Kodėl jie neateina? Yra mažesnis bendras domėjimasis politika. Jaunimas turi svarbesnių jiems dalykų gyvenime nei rinkimai. Jaunas žmogus išgyvena karjeros darymo, apsisprendimo, kuo būti, laikotarpį. Tai be galo svarbu. Kita vertus, aktualūs dalykai – meilė, draugystė, o politika daug mažiau svarbu nei pensininkui. Jauno žmogaus gyvenimas mažiau priklauso nuo valdžios, jei lyginsime su priešpensinio amžiaus žmogaus gyvenimu. Jaunimas turi mažiau laiko tokiems dalykams, jie turi daug daugiau ką nuveikti. Jeigu būtų galima balsuoti internetu, jaunimo aktyvumas padidėtų. Taigi, viena mažiau balsuojančių žmonių dalis yra jaunuoliai.
Antra dalis – tie, kurių nėra Lietuvoje, bet jie yra sąrašuose. Yra šalių, kuriose yra labai aukšti dalyvavimo procentai, net iki 80 proc. Ten naudojama tokia gudrybė: pirmiausia rinkėjai užsirašo, kad dalyvaus ir tik tuomet, nuo šio užsirašiusiųjų skaičiaus skaičiuojama. Taip gaunamas aukštas dalyvavimo rodiklis. Daug lietuvių gyvena ir dirba užsienyje. Jiems nėra paprasta balsuoti: reikia užsiregistruoti, važiuoti. Nemaža dalis jų nedalyvauja, todėl taip sumažinamas aktyvumo rodiklis.
Taip pat yra dalis žmonių, kurie nesidomi ir gyvena savo gyvenimą. Dalis jų „deklasuoti“. Reikia turėti mintyje tai, kad Lietuvoje per metus išgeriama 12 litrų spirito. Jeigu tą spiritą paverstume degtine, tai kiekvienam žmogui kas savaitę tektų po butelį – ir kūdikiams, ir Seimo nariams. O juk ne visi geria. Tad tie, kurie vartoja, išgeria ne po butelį, o daugiau. Dalis žmonių gyvena kitame pasaulyje ir jiems balsavimai nerūpi, jie yra iškritę iš visuomeninio gyvenimo.
Tiesa, mes šios kategorijos žmonių paprastai ir neapklausiame, nes jie arba mūsų neįsileidžia, arba ten girdisi triukšmas, būna pavojinga eiti. Dėlto visuomenės nuomonių apklausų rodikliai yra geresni nei pačių balsavimų. Apklausos rodo, kad bus daugiau balsavusiųjų nei būna iš tikrųjų. Tai iš dalies dėl to, kad neiname pas šią kategoriją žmonių. Vyriausioji rinkimų komisija turi „idealųjį“ sąrašą: ir tie, kurie užsienyje, ir tie, kurie prasigėrę. O mes, nuomonių tyrėjai, prieiname prie aktyvesnių žmonių, todėl apklausų aktyvumo rezultatai yra geresni.
– Ar lietuviai yra proeuropietiški?
– Taip, lietuviai nuo pat įstojimo į Europos Sąjungą (ES) buvo už narystę, matė narystės naudą. Paskutiniai „Eurobarometro“ duomenys rodo, kad tai viena iš labiausiai pasitikinčių ES šalių. Visoje Europoje vidurkis yra neigiamas – daugiau nepasitiki nei pasitiki. Lietuviai yra pasitikėjimo viršūnėje ES atžvilgiu. ES vertinama gal labiau ne dėl ideologinių, o paprastų dalykų: galimybės mokytis, laisvai judėti, gauti finansinę paramą. Pastebėta Kaimo plėtros programa. Provincijoje parama gal net matoma labiau: pastatyti nauji valymo įrenginiai ar panašiai – tai viskas apčiuopiama, galima prieiti ir pačiupinėti tą paramą.
Kalbant apie euro įvedimą, daug daugiau yra euro priešininkų nei šalininkų. Pagrindinė priežastis – baimė, kad kils kainos. Ne tiek dėl skaičių apvalinimo, bet dėlto, kad manoma, jog kainos taps kaip Vakarų Europoje, o atlyginimas nedidės. Tai nėra principinis euro neigimas. Tiesiog sakoma: gal ne dabar, kada nors, kai mūsų atlyginimai bus didesni. Truputį prisibijoma, kad kai keičiasi pinigai, dažniau naudos iš to nebūna: prisimenami rubliai, talonai. Jaunimas prisibijo mažiau, vyresni labiau.
Bet Lietuva nėra išimtis. Tokios baimės yra ir Lenkijoje, Čekijoje. Duomenys rodo, kad šalys, kurios bijojo euro (tarp jų ir Estija, Latvija, Suomija), po to ėmė žiūrėti labai teigiamai, kai jis buvo įvestas. Net ir protestuojanti Graikija yra už eurą. Ir Prancūzija, kuri atsisakė savo piniginio vieneto franko, kuris buvo kaip amžinas. Ir Vokietijos markė atrodė valstybingumo simbolis. Ryški dauguma pasisako už eurą. Aš neabejoju, kad Lietuvoje įvedus eurą bus teigiamas rezultatas.