Tada suomiai skubiai nusipirko daugiau kaip šimtą tankų, keliolika naikintuvų papildė Baltijos oro erdvės sargų gretas, o JAV karo laivai įplaukė į Juodąją jūrą.

Taigi, nuo ko pradėti? Man visada buvo neaiškus vienas dalykas, kaip tokioje multikultūrinėje erdvėje kaip JAV, suskirstytoje į 50 valstijų su savom vairavimo ir skyrybų taisyklėmis, skirtingais mokesčiais ir net baudžiamuoju kodeksu, galima turėti tokį vieningą identitetą išlikimo prasme.

Nesakau, kad visi amerikiečiai valgo tokius pačius burgerius ir žiūri tas pačias TV laidas. Tikrai ne. Bet jie turi tai, kad juos vienija bendram darbui – amerikietišką svajonę ir gynybai – bendrą priešą.

Pas mus kalbėti apie konkrečių priešų egzistavimą yra taip pat nepadoru, kaip viduramžiais vienu metu būdavo sakyti žodį „kojos“, nes jos auga, na, suprantate... iš užpakalio. Tarsi ir akivaizdu, bet vis tiek labai labai nepadoru.

Taip atsitiko todėl, kad per paskutinius metus pripratome Europoje garsiai kalbėti tik apie tai, kas mus vienija, o ne skiria. Užsienio politika buvo dvišalis uždavinys ir kiekvienas rinkosi skirtingai, kaip jį spręsti – su kuo kariauti, su kuo prekiauti. Europos vadovai Ukrainos krizės akivaizdoje kol kas daugmaž vieningi, bet tautos?

Vokietijos didžiųjų įmonių vadovai prašo kanclerės Angelos Merkel negriežtinti sankcijų Rusijai. Dalis Pietų šalių dalyvauja ekonomikos forume Sankt Peterburge ir gerina ekonominius santykius. Business as usual. Reiškia, kad mūsų, europiečių, supratimas apie grėsmę labai skirtingas. Mes neturime vienodo grėsmės įsivaizdavimo. Jeigu neturime, kaip galime apsiginti?

Kaip galime susitelkti kažkam, jeigu vienas mato grėsmę, o kitas – galimybes? Geras pavyzdys buvo Prancūzijos karų laivų „Mistral“ pridavimas Rusijai. Taip nutiko, kad prancūzai tuos laivus turėjo perduoti jau tada, kai prasidėjo Ukrainos konfliktas. Jie tuomet paprašė sankcijas Rusijai įvesti po to, kai šis sandoris bus iki galo įvykęs ir Maskva valdys du galingus karo laivus.

Propagandos ir šiuolaikinio karo tyrinėtojai garsiai skelbia, kad ateities konfliktų esminis žaidėjas bus civilis žmogus, nes šiandien karas vykdomas be aiškios kariuomenės. Pirmiausia komunikacijos procesais perdėliojant, kuriant tų žmonių vertybes galima sukelti ginkluotus konfliktus ir pilietinį karą. Todėl mūsų tvirti įsitikinimai, aiškios vertybės ir žinojimas, už ką kovojame, yra esminė šalies tvirtybė. Netikite? Pagalvokite apie islamo ekstremistus, kurie dviem lėktuvais sugebėjo sugriauti Vakarų pasitikėjimą savimi ir įvelti į daugiamečius karus.

Ar mes esame Europos patriotai? Kaip giliai? Ar gintume, pavyzdžiui, lenkus nuo užpuolikų ir jaustume, kad tai yra grėsmė mums? O ar gintume, pavyzdžiui portugalus ar kipriečius? Tikriausiai atėjo laikas sustiprinti savo tapatybę. Nes šiandien amerikietis kareivis mums į pagalbą ateina greičiau nei europietis, jis žino, ką jis gina – demokratiją. Ir prieš kokį priešą kovoja. O ką galvojame mes?