Kodėl toks neramus senasis žemynas, domėjosi MyEP.
Svarbu priemonės, o ne tikslas
Škotai šių metų rugsėjį rengs referendumą dėl nepriklausomybės nuo Jungtinės Karalystės. Nors Škotija ir Anglija susijungė dar 1707 m., tačiau 1997 m. Škotija įgijo autonomiją balsavimu išrinkus Škotijos parlamentą, kuris sprendžia švietimo, sveikatos apsaugos ir teisingumo sričių klausimus. Šį pavasarį palaikymo dėl referendumo nesulaukė katalonai, siekiantys atsiskirti nuo Ispanijos – esą 1978 m. Ispanijos konstitucijos deklaruojama Ispanijos vienybė užkerta kelią tokiam atsiskyrimui. Nors būtent šie bruzdėjimai sulaukė nemažai visuomenės dėmesio, Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorius Dainius Babilas pastebi, kad separatistiniai judėjimai neaplenkia Europos jau daug šimtmečių ir juos vertintų reikėtų ne vien tik iš neigiamos pusės.
„Šiandien juos galima fiksuoti daugiau nei 30 žemyno valstybių. Separatizmui nereiktų suteikti vienareikšmio negatyvaus atspalvio, nes jis remiasi į tautų apsisprendimo teisę. Apskritai jį galima laikyti natūraliu bei neišvengiamu reiškiniu. Šiuo atveju yra svarbesnės separatistų naudojamos priemonės, nes jos gali būti labai įvairios, kartais netgi labai dramatiškos bei radikalios”, - sako D. Babilas. Vis dėlto, Europa turi ir taikių bei negatyvių pasekmių išvengusių separatistinių judėjimų, tokių kaip 1993 m. vykęs Čekoslovakijos padalinimas.
Draugiškiausios Šiaurės šalys
Žvelgiant į geriausiai sutariančias Europos tautas derėtų pasidairyti po Skandinaviją. Šiaurės šalių vienybę išskiriantis Vilniaus tautinių bendrijų namų projektų vadovas Vilius Mikulėnas sako, kad reikšmigiausias bičiulystei vystytis yra tautinis ir kultūrinis panašumas.
„Pavyzdžiui, valonai gerai sutars su prancūzais, nes abu prancūzakalbiai. Lietuviui renkantis tarp kroato ir serbo, jis geriau bendradarbiaus su kroatu, nes abu katalikai, be to, jų požiūris bus toks pat į krepšinį, nepriklausomybę“, - pastebi V. Mikulėnas. Religijos aspektas, išliekantis aktualus vis labiau sekuliarėjančioje Europoje lems ir tai, jog serbai ras draugų Rusijoje, Bulgarijoje, turkai - Albanijoje.
Štai Kauno įvairių tautų kultūrų centro vadovas kultūrinias ir religiniams skirtumams linkęs suteikti ne tiek daug dėmesio. „Skirtingi kultūriniai, religiniai tapatumai jau nebėra lemiantys. Šiandien galime žvelgti į Bosniją ir Hercegoviną kaip į sudėtingo kompromiso pavyzdį, pasiektą didžiules istorines, kultūrines bei religines atskirtis turėjusioje visuomenėje. Ten dar prieš dešimtmetį įvykusį simbolinį Mostaro tilto atstatymą sekė nemažai taikos bei pilietiškumo stiprinimo iniciatyvų. Juose „užaugęs" jaunimas šiandien yra tapęs naujos, tautų bičiulyste paremtos visuomenės flagmanu“, - sako D. Babilas.
Bendradarbiauti nepakanka
Žvelgiant į Europos tautų santykių perspektyvą, rengiamus projektus ir visuomenės skatinimą įsilieti į vienybę įvairovėje, specialistai pastebi, kad reikšmingiausią vaidmenį atlieka švietimo sistema ir politinių vadovų dėmesys. „Kai 2010 m. Vokietijos kanclerė Angela Merkel atvirai pasakė, jog bandymas kurti daugiakultūrę visuomenę sužlugo, visi tolerancijos bei dialogo kūrėjai, įvairių programų bei projektų organizatoriai patyrė nemenką šoką. Tačiau nuo tada sustiprėjo visuotinis įsitikinimas, jog to, kas buvo daryta anksčiau, negana”, - teigia Kauno įvairių tautų kultūrų centro direktorius. Pasak jo, Europai neužtenka būti daugiakultūre, jai reikalingi tarpkultūriniai procesai, taigi ne tautinių bendruomenių stiprinimas, bet ir kuriami ryšiai tarp jų.
Svarstant, ar Europą gali sustiprintė išorės grėsmės, kyla abejonių matant skirtingas politines priemones, kuriomis siekama numalšinti susidarančią įtampą. „Šiandien Europai kylančios grėsmės bei krizės visuomenių atsparumo reikšmingai nesustiprina. Pilietinių visuomenių apskritai neįmanoma sukurti pavojaus išvakarėse”,- teigia D. Babilas. Vis dėlto, pilietiškumo stiprinimas kultūriškai daugialypėje terpėje įmanomas. Tiesa, tam reikia ilgo ir nuoseklaus darbo, stereotipų atsikratymo ir noro pažinti kitą.
Stereotipai gali ir pasitarnauti
V. Mikulėnas juokauja, kad visos tautos bendros savo stereotipų gausa apie kitas tautas. Prie to nemažai prisideda švietimo sitema, toliau reprodukuojanti dar 19 a. stereotipus, kurių yra ir mokykliniuose vadovėliuose. „Prancūzijoje normalu, kad prieš 200 metų įsikūrę juodaodžiai yra visiški prancūzai, bet lietuvis pastebės, kad jie labiau panašus į alžyriečius. Vadovėlinė tiesa nesuteikia nieko, reikia bendrauti su šiais žmonėmis“,- sako Tautinių bendrijų namų projektų vadovas.
D. Babilas sako, kad svarbiausias žingsnis stiprinant tautų tarpusavio ryšius – istorinės lemties atmetinas. Suvokus, kad istorija gali būti keičiama dabartinių procesų, taigi ir nekartojama, susiformuoja palankesnis požiūris į vieni kitus.
„Apskritai jau metas pamiršti, jog santykiai tarp tautų yra kažkokie savaiminiai, istorinių aplinkybių nulemti ir sunkiai keičiami. Jie yra formuojami per užsienio bei tautinių mažumų politiką, visuomenę pasiekia per žiniasklaidą ar tiesioginį žmonių įtraukimą ir galiausiai įsitvirtina kartu su visokiais stereotipais, kurie, beje, gali būti netgi teigiami ir stiprinantys dialogą”,- akcentuoja Įvairių tautų kultūrų centro direktorius.
Nesantaiką kursto politikai
Dėl Lietuvos viešąją erdvę atakuojančių pranešimų apie lietuvių ir lenkų nesantaiką V. Mikulėnas linęs kaltinti politikus. Pasak specialisto, priešpriešos kurstymas pasitarnauja abiejoms pusėms siekiant populiarumo.
„Visa tai ką girdime ir matome, seniai tapo Lenkijos ir Lietuvos politikų įrankiu. Nei vienas klausimas, kuris eskalauojamas 20 metų, niekaip nekeičia žmogaus gyvenimo kokybės. Kad ir kiek stengtumėmės gerinti šių tautų santykius, jei atsiras politikų, kurie sakys nemanantys, kad Vilnius buvo okupuotas, bus nubrauktas mūsų, dirbančių su tautinėmis mažumomis ir gerinančių požiūrį, darbas. Vietiniai lietuviai, kai taip pasakoma, mano apie visus lenkus, taigi ir Lietuvos lenkus“, - sako specialistas.
Vis dėlto, šimtmečius trukusią bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybingumo istoriją galima išnaudoti ir gerinant dabartinius santykius. D. Babilas mini 2010 m. švęstą Žalgirio mūšio 600 metų sukaktį. Tuomet Kauno jaunieji keliautojai organizavo žygį Lenkijos aukščiausiose viršūnėse ir akcentavo ne karinę pergalę, o dviejų tautų bičiulystę bei vienybę siekiant bendro tikslo.