Šiandien Kremlius naudoja šią taktiką prieš Ukrainą. Mūsų visų akivaizdoje vaidinama kelių veiksmų tragedija, kurios veikėjai ir jų tikslai yra akivaizdūs. Tik nėra aišku, kiek šio liūdno politinio spektaklio veiksmų dar laukia ateityje ir kada gi jis pasibaigs.
Pirmasis šio spektaklio veiksmas prasidėjo 2013 m. rudenį, kai tuometinis Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius apgavo Europos Sąjungą (ES) ir jos vadovus bei atsisakė pasirašyti seniai suplanuotą Asociacijos sutartį. Vietoje to jis nusprendė, jog Ukraina turėtų įstoti į Muitų sąjungą mainais į didžiules pinigų sumas, pigią naftą ir gamtines dujas. Galėtų pasirodyti, jog Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui pavyko pasiekti savo politinius tikslus, t.y. susigrąžinti Ukrainą atgal į Kremliaus įtakos zoną.
Antrasis veiksmas buvo pradėtas pačių ukrainiečių, kurie vakarinėje šalies dalyje ir Maidane sukilo prieš V. Janukovyčiaus dedamas pastangas tam, kad Ukraina glaudžiau bendradarbiautų su Rusija. Po tris mėnesius trukusių protestų V. Janukovyčius buvo nušalintas nuo Ukrainos prezidento pareigų, tokiu būdu sutrukdant V. Putino planams taikiu būdu pavergti Ukrainą. Nei NATO, nei ES ar JAV nemėgino blokuoti Ukrainos pajudėjimo Rytų kryptimi. V. Janukovyčius buvo nušalintas nuo pareigų ukrainiečių balsų dauguma.
Trečiasis veiksmas buvo pradėtas dėl V. Putino vykdomos vidaus politikos bei turėjo įtakos laikino sprendimo priėmimui, kuris galiausiai baigėsi prastai užmaskuotu ginkluotu Rusijos įsiveržimu, o vėliau ir Krymo užėmimu. Neužėmęs Krymo V. Putinas būtų susidūręs su vidaus politikos katastrofa bei priešlaikiniu jo svajonės dėl visų rusams kadaise priklausiusių žemių susigrąžinimo bei Rusijos didybės atkūrimo žlugimu.
Tačiau V. Putino siekiamybė niekada nebuvo vien Krymo kontroliavimas, jis visada norėjo visos Ukrainos, nes didžiausią siaubą V. Putinui kelia sėkmingos, demokratiškos ir šiuolaikiškos kaimyninės valstybės, kuri savo pavyzdžiu pakenktų valdomos demokratijos autoritetui, perspektyva. Taigi šiandieną atėjo laikas ketvirtajam veiksmui, kuriame Rusija mėgina užimti Rytų Ukrainą.
Rytų Ukrainos užėmimas, kuris reikštų šios šalies padalijimą į dvi dalis, pasitelkus jėgą, sulauktų daug mažesnės paramos net ir tarp rusakalbių gyventojų nei Krymo užėmimas. Šio slapto Rusijos karinių pajėgų įsiveržimo tikslas ilgalaikėje perspektyvoje – tai Ukrainos destabilizavimas, pasitelkus surežisuotus neramumus, kurie trumpalaikėje perspektyvoje keltų abejonių dėl gegužės 25 d. įvyksiančių prezidentinių rinkimų legitimumo, o tai savo ruožtu gali sutrikdyti politinės tvarkos palaikymą.
Tuo tarpu Vakarų užduotis – ekonominėmis ir politinėmis priemonėmis stabilizuoti situaciją Ukrainoje bei sulaikyti Rusijos ekspansiją. Tikėtina, kad Kremlius siekia, kad bet kokia Vakarų reakcija taptų maksimaliai brangi ir nepatogi, žingsnis po žingsnio panaudojant destabilizuojančią strategiją mūsų visų akivaizdoje. Tokiu būdu Maskva tikisi, jog nusivylusios ES ir JAV vieną dieną pagaliau nuleis rankas.
Galima prognozuoti, jog nei Rusija, nei Vakarai nebus pakankamai stiprūs tam, kad pasiektų visų užsibrėžtų tikslų Ukrainoje. Todėl būtų išmintinga, jei abi šios pusės kartu su ukrainiečiais pamėgintų suderinti savo interesus. Tačiau tai reikštų, jog V. Putinas turėtų atsisakyti savo strateginių ambicijų, o to daryti jis tikrai neketina.
V. Putino ambicijų sumažinimas ir Ukrainos krizės užbaigimas labai stipriai priklauso nuo ES. Sankcijos V. Putino nepaveiks (jis pats ir jo sąjungininkai izoliuos Rusija tiek finansine, tiek ir ekonomine prasme daug efektyviau nei dauguma galimų sankcijų), tačiau taikūs ES veiksmai galėtų turėti poveikio.
Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pateikė teisingą siūlymą šiuo klausimu. Jo teigimu, būtina kuo skubiau sukurti ES energetinę sąjungą, pradedant gamtinių dujų rinka ir bendru išoriniu atstovavimu bei kainų politika. Šie žingsniai kartu su tolimesne energijos išteklių tiekėjų diferenciacija bei atsinaujinančių energijos išteklių technologijų realizavimu bei plėtojimu pakeistų balansą tarp ES, kuri yra svarbiausia gamtinių dujų ir naftos iš Rusijos vartotoja, ir Kremliaus.
Jei tuo pačiu metu Lenkija nuspręstų prisijungti prie euro zonos, į V. Putino mestą iššūkį Rytų Europai būtų atsakyta svariu ir visiškai taikiu būdu, o Lenkijai tektų esminio žaidėjo vaidmuo vis labiau integruotos ES centre.
Vokietija iš esmės pasisakė prieš ES elektros energijos ir gamtinių dujų rinkų integraciją. Po Ukrainos tragedijos Berlyne niekas nebegali apginti šios pozicijos, ypač atsižvelgiant į tai, jog Vokietijos lyderiai nenori priešintis Rusijai pasitelkę sankcijas. Šiuo metu nebeliko argumentų prieš Energetinės sąjungos sukūrimą. Dabar jau visi žino, kas yra ES – pakaks kalbėti, atėjo laikas veikti.