Tačiau konservatyviems indėlininkams K. Purpsas turi prastesnių naujienų, rašo „Handelsblatt“.
- Nuo 2012 m. vidurio euro vertė išaugo net 15 proc. Ar pasmerktieji gyvena ilgiau nei planuota?
- Toks palyginimas šiuo atveju nėra priimtinas. Pastaruosius dvejus metus išgyvenome reikšmingą nuotaikų pasikeitimą. Visa tai prasidėjo nuo 2012 m. liepos mėn. Europos centrinio banko (ECB) prezidento Mario Draghi pareiškimo, kad jis padarys viską tam, kad euras ir bendros valiutos sąjunga būtų išsaugoti. Tokiu būdu buvo prasidėjo su euru, kurio vertė tuo metu buvo nukritusi iki minimumo, susiję pokyčiai,. Nuo to laiko situacija gerėja.
- Per šį laiką nusilpusi bendra valiuta tapo stipria. Kada nors tai gali tapti problema įmonėms.
- Šie procesai vyksta su valiutos keitimo kursais. Neįmanoma įsivaizduoti situacijos, kuri būtų visiems vienodai gera. Sustiprėjęs euras – tai investuotojų pasitikėjimo įrodymas. Atkovotas indėlininkų pasitikėjimas – tai visa kita dengiantis faktorius. Paprastai tai reiškia stabilesnes kainas, t.y. infliacija mažėja. Pasiekėme tašką, kai egzistuoja per daug impulsų, mažinančių infliaciją, net jei dar nepasiekėme to, kad jau galėtume kalbėti apie defliaciją. Tačiau, be jokios abejonės, į šį faktorių ECB privalo atsižvelgti.
- Kai kuriose periferinėse valstybėse dažnai stebima defliacija.
- Nebūčiau linkęs to vadinti klasikine defliacija. Tai kainų mažėjimas dėl silpnėjančios paklausos, gamybinio efektyvumo ir kitų faktorių. Šiuo metu vyksta euro zonos adaptacijos procesas. Pietų Europos valstybės ir vėl tampa konkurencingos. Šiam procesui vykstant būtina, kad periferinėse šalyse infliacija būtų mažesnė nei Vokietijoje. M. Draghi nuolatos kalba apie šią problemą, t.y. užsitęsusią žemos infliacijos fazę visoje ES.
- Galbūt galima apie tai pakalbėti detaliau?
- Jei norime, kad Vokietijoje infliacija neviršytų 1 proc., o adaptacijos procesas tęstųsi, Pietų Europos valstybėse būtinas neigiamas infliacijos rodiklis.
- Ar tai pavojinga?
- Nebus gerai, jei žmonės galvos bei tikėsis kainų mažėjimo. Įmonės ir vartotojai neskubės išlaidauti vildamiesi, kad kainos ir vėl sumažės. Žemas infliacijos rodiklis ar defliacija taip pat kelia problemas.
- Kokias problemas?
- Adaptacijos procesai euro zonoje gali tapti sudėtingesni. Šalyse, kuriose vykdomos reformos, infliacija mažesnė nei Vokietijoje. Dar viena problema – tai įsiskolinimų turintys gyventojai, nepriklausomai nuo to, ar tai privatūs asmenys, ar įmonės. Kiekvienas, kas jau dabar turi nemažų įsiskolinimų, turės dar didesnių problemų, jei infliacija nepadės sumažinti įsiskolinimų.
- Kokios jūsų prognozės dėl euro?
- Be jokios abejonės, euras auga. 2014 m. pabaigoje jo vertė pasieks 1,45 JAV dolerio (3,62 lito), o iki 2015 m. – 1,5 JAV dolerio (3,75 lito).
- Kodėl euras toks stabilus?
- Pasitikėjimas euro zona ir euru vėl auga, taip pat auga ir tikėjimas šviesia ateitimi. ES šalių narių gyventojų reakcija į riziką tampa normalesnė. Krizės metu visi kabėjo apie atsiskyrimą nuo euro zonos. Šiuo metu pinigai grįžta. ES šali narių centrinių bankų valiutų rezervuose sukaupta nemažai eurų.
- Tačiau krizė dar nesibaigė.
- Na ir kas? Jei vertintume krizinę nuotaiką kaip elementarią krizės sudėtinę dalį, galima būtų teigti, kad krizė liko praeityje. Neigiamo vertinimo jau nebėra net jei išspręstos dar nevisos problemos.