Oficialios statistikos, kiek yra benamių, nėra. Kaip ir vieningo apibrėžimo, ką reikėtų laikyti benamiu: kai kuriose šalyse šiai kategorijai gali būti priskirti net ir tie žmonės, kurie neturi nuosavo būsto.
Daugiausia diskusijų kyla dėl to, kad nemažai atvykėlių, ypač iš naujų ES šalių, linkę pasinaudoti ES senbuvių socialinių sistemų dosnumu. Štai, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė suskaičiavo, kad daugiau nei ketvirtadalis valkataujančiųjų Londone – atvykėliai iš Lenkijos, Rumunijos, Lietuvos, Latvijos, Vengrijos, Bulgarijos, Slovakijos, Estijos, Slovėnijos ir Čekijos.
Vien dėl to, kad asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos ar veda visuomenei nepriimtiną gyvenimo būdą, į gimtąjį šalį jo neišsiųsi: paprastai deportuojama už įstatymų pažeidimus, pavyzdžiui, viešosios tvarkos pažeidimus, o išsiuntimo išlaidas apmoka deportuojanti šalis.
Todėl ne viena ES valstybė suka galvą, kaip sugriežti reikalavimus norintiems gauti socialines pašalpas ar kitas lengvatas, kad užkirstų kelią specialiai dėl to į vieną ar kitą šalį atvykstantiems asmenis.
Apeina taisykles
Viena pirmųjų kovą pašalpų turizmui paskelbė Jungtinė Karalystė, užsimojusi įvesti tvarką, kad ES šalių narių piliečiams, neturintiems darbo ir negalintiems savęs išlaikyti, nebūtų leidžiama čia pasilikti. Tai paliestų ir gatvėje gyvenančius bei viešose vietose miegančius benamius, kuriuos būtų galima deportuoti.
Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovės dr. Audros Sipavičienės, kai kurios migrantų teises ginančios nevyriausybinės organizacijos pasisako, kad toks benamių išsiuntimas yra nelegalus ir jie išsiunčiami dėl valstybinių institucijų neveiksnumo.
„Jei bus priimtos siūlomos priemonės, jos apribos galimybes nedirbantiems asmenims neterminuotai naudotis Jungtinės Karalystės socialine sistema. Tad tiems, kurie gyvena tik iš pašalpų, reiks galvoti, kaip toliau elgtis – ieškoti darbo Jungtinėje Karalystėje ar grįžti į gimtąją šalį“, – kalbėjo A. Sipavičienė ir svarstė, kad Jungtinėje Karalystėje įsikūrusių lietuvių tai labai nepaliestų – daugelis jų visgi vyksta dirbti, kita vertus lietuvių kūrybingumas yra neišmatuojamas – gali ir sugalvoti, kaip apeiti naujas taisykles.
Jungtinė Karalystė – ne vienintelė šalis, užsimojusi išgyvendinti benamius. Apie tai prabilo ir Vokietija, kur nemažos rumunų ir bulgarų bendruomenės tapo nemenka našta šalies socialinei sistemai.
Nesibaimina sugrįžtančiųjų antplūdžio
Jei užsienio šalys įgyvendins savo ketinimus ir ims siųsti benamius į gimtąsias šalis, tarp jų bus ir lietuvių, kurie, ko gero, prašysis į nakvynės namus. Pavyzdžiui, 2012 m. iš Jungtinės Karalystės buvo deportuota ir grąžinta į Lietuvą 40 benamių.
Kaip teigė Vilniaus miesto nakvynės namų direktorius Edvardas Jablonskis, per keletą metų pas juos trumpam buvo apsigyvenę du žmonės, deportuoti iš Jungtinės Karalystės.
„Pas mus jie gauna nakvynę ir visas socialines garantijas. Norintis gyventi nakvynės namuose asmuo turi deklaruoti, kad neturi pastovios gyvenamosios vietos, yra užsiregistravęs darbo biržoje, neturi pajamų“, – kalbėjo E. Jablonskis ir prasitarė, kad beveik visos vietos nakvynės namuose nuolat yra užimtos.
Nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis asmuo čia paprastai gali apsigyventi pusmečiui, jeigu pažeidžia tvarką – šalinamas. Vieną mėnesį gyvenimas nieko nekainuoja, vėliau tenka mokėti nustatytą mokestį.
Nekeičia gyvenimo būdo
Nakvynės namuose benamiai gauna ne tik stogą virs galvos: jiems padedama susitvarkyti dokumentus, ieškoti darbo, gyvenamosios vietos ir kt.
Pasiteiravus, ar nakvynės namus palikę benamiai gali pradėti gyventi visavertį gyvenimą, Vilniaus miesto nakvynės namų vadovas tvirtino, kad nė vienas žmogus nėra beviltiškas.
Kokios yra teorinės prielaidos/sąlygos, kad tai įvyktų?
„Teoriškai tai įmanoma, tam ir yra socialiniai darbuotojai, psichologai, pagaliau sociologai, kurie ištiria šį reiškinį, gali prisidėti prie tokių žmonių gelbėjimo nuo šios savotiškos
priklausomybės. Kaip pavyksta realiai, yra tik pavieniai atvejai.
Kiek teko kalbėti su socialiniais darbuotojais, lengviau padėti benamiams, gyvenantiems nakvynės namuose, nes jie dar neprarado ankstesnio gyvenimo jausmo, patirties. Juos lengviau galima sugrąžinti į visuomenę, aišku, jeigu jie patys to norėtų. O gal jie jau nebenori būti tarp mūsų? Mūsų pasaulyje, kuriame pilna visokių rizikų, pavojų (ekonominių, socialinių, asmeninių)? Retorinis klausimas... juk lengviau nuleisti rankas, viską prarasti nei nuolat kovoti už savo būvį“ , – svarstė Lietuvos socialinių tyrimų centro Sociologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Elena Kocai, apie dešimt metų tyrinėjanti benamystės reiškinį.