Net ir mokesčius nuo šios sumos kompensuoja daugiau kaip tūkstančio litų išmoka už kiekvieną dalyvautą posėdį ir parašą protokole. Tai padaryti nesunku, kai tau padeda komanda darbščių ir brangiai apmokamų padėjėjų.
Taigi, ko iš tiesų siekia tokie dvigubi politikos agentai, kurie taikosi į dvi kėdes, arba eidami ministro pareigas, dairosi kėdės Briuselyje?
Politologai spėja, kad yra labai nedaug Lietuvoje politikų, kuriuos iš esmės domina Europos Sąjungos politinė erdvė, o ne kiti, žemiškesni politiniai ir nepolitiniai motyvai.
Politikai vaidina
Šalies politologai pastebi, kad Lietuvoje, užuot tiesiogiai kalbėjus apie Europos Parlamento rinkimus, bandoma pasitelkti kitas temas, kurios padėtų ten patekti. Be prezidento rinkimų, išnaudojama iniciatyva dėl referendumo, ribojančio žemės pardavimą užsieniečiams, diskusija dėl referendumui inicijuoti reikalingų parašų skaičiaus.
Panašiai esą galima pasakyti ir apie diskusijas dėl euro įvedimo.
„Labiausiai matomi asmenys gali būti iš tų, kurie tikisi daugiau balsų rinkimuose į Europos Parlamentą“, – prognozavo politologas prof. Ramūnas Vilpišauskas. Politinių akcijų aktyvistų veiksmų akstinas galįs būti noras patekti į Europos Parlamentą. Kitais žodžiais tariant, kalbama apie eurą, nes norima patekti į EP, nors patekus ten apie tai nebus pasakyta nė žodžio. Tokia esą pagrindinė šios rinkimų kampanijos ypatybė.
„Netiesiogiai visos pagrindinės partijos siekia patraukti rinkėjų dėmesį ir visų pirma tam mėgina išnaudoti prezidento rinkimus. Kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidento postą dalyvavimas politinėje kampanijoje, mano nuomone, visų pirma, susijęs su jų noru šitaip gauti daugiau balsų rinkimuose į Europos Parlamentą. Manau, kad tai pagrindinė šiuo metu rinkimų į Europos Parlamentą Lietuvoje ypatybė. Čia būtų galima paminėti bent keletą kandidatų. Sakykime, ponas V. Tomaševskis ar ponas Z. Balčytis siekia visų pirma būti išrinktais į Europos Parlamentą. Jie rinkimuose į prezidento poziciją dalyvauja būtent šiuo tikslu.
Anot politologo, jie, viena vertus, siekia netiesiogiai patraukti rinkėjų dėmesį, tačiau tuo pat metu aišku, kad jie ir neplanuoja diskutuoti apie europines aktualijas, apie Rytų kaimynystės politiką, apie Europos Sąjungos strategijos „Europa 2020“ įgyvendinimo pažangą, vidaus rinkos kūrimo pažangą ir panašius dalykus ar euro zonos krizės sprendimo dalykus. Jie kalba, kas svarbu rinkimuose į prezidento poziciją, šitaip tikėdamiesi būti išrinkti į Europos Parlamentą.
„Netgi spėčiau, kad tai – vienas iš motyvų, kodėl Rolandas Paksas pastaruosius mėnesius taip aktyviai mėgino būti įregistruotas kandidatu į prezidentus. Tai didino jo matomumą žiniasklaidoje. Dalis rinkėjų, kurie dabar pasipiktinę jo neregistruoti, ateis į Europos Parlamento rinkimus ir už jį balsuos“, – sakė R. Vilpišauskas.
Rinkimai į EP – nematomi
Rinkimų į Europos Parlamentą kampanijos pradžioje politologai stebėjo visišką štilį. Kalbėta tik apie netiesioginius su šiais rinkimais susijusius veiksmus. Lietuvoje svarbiausia būti matomam. To dažniausiai ir užtenka, kad būtum išrinktas.
Į klausimą, ar prasidėjusioje rinkimų į Europos Parlamentą politinėje kampanijoje pastebi daugiau pilietiškumo ar tai, kas džiugintų, politologas R. Vilpišauskas atsako neabejodamas: „Tiesą sakant, ne“.
Rinkimų į EP kampaniją R. Vilpišauskas vadina tiesiog nematoma. Padėtis jam atrodo prastesnė nei prieš dešimtmetį. Anuomet rinkėjus veikęs bendras pozityvus stojimo į Europos Sąjungą fonas. Rinkėjai tada buvę dar gana aktyvūs, balsavo beveik pusė balsavimo teisę turinčių šalies gyventojų. Po penkerių metų rinkėjų aktyvumas sumažėjo dvigubai. Panašaus aktyvumo reikėtų laukti ir dabar. Dalyvauti EP rinkimuose rinkėjus galėtų paskatinti nebent antrasis prezidento rinkimų turas.
Žiniasklaidoje politologas netgi nepastebi ženklų, kurie rodytų, kad jau po gero mėnesio vyks rinkimai į Europos Parlamentą. Iš tiesų: kam vargti, jei vis tiek ką nors iš mylimųjų partijų, pažymėtų pamėgtais veidais, išrinks. Lygiai kaip ir prieš penkerius metus.
„Linksmiausiai yra tai, kad iš esmės rinkimų į Europos Parlamentą Lietuvoje kaip ir nėra. Gal tik vienas kitas sakinys, nereikšmingas priminimas, kad, girdi, kažkada, bet kada – niekas nežino, vyks ne tik Prezidento rinkimai, bet ir dar vieni. O kokie? Kaip kam tai būtų klausimėlis TV laidai „Klausimėliui“, – sakė ryšių su visuomene agentūros „PR Service/Edelman Affiliate“ direktorius Linas Kontrimas.
Ne linksmina, bet liūdina
Politologo prof. Algio Krupavičiaus toks Lietuvos rinkėjų pasimetimas nelinksmina. „Liūdnoji Europos Parlamento rinkimų Lietuvoje pusė, kad net partijos ir politikai nesistengia jais sudominti visuomenės. Vakarų Europoje Europos parlamento rinkimai vadinami antraeiliais, o Lietuvoje jie, panašu, tapo ketvirtaeiliais“.
Anot A. Krupavičiaus, pagal svarbą EP rinkimai šalyje yra po Seimo, prezidento ir savivaldybių rinkimų. Esą partijos, kurios turi daugiau lojalių rinkėjų, tokios kaip LLRA, TS-LKD ar LSDP, menkai suinteresuotos, kad rinkėjai dalyvautų aktyviau. Mat ištikimų rinkėjų pakanka, kad jos galėtų pretenduoti į vieną ar kelis Europarlamento nario mandatus. Iš minėtų partijų tik LSDP gali patraukti daugiau neapsisprendusių rinkėjų. Socialdemokratams, kurie turi ženkliai aukštesnius reitingus nei kitos partijos, esą būtų palankus didesnis rinkėjų aktyvumas. Bet ir socialdemokratai politologui atrodo miegančiosios gražuolės būklės ir nesistengia bent kiek suaktyvinti rinkėjus.
„Pastaraisiais metais LSDP rinkimų kampanijos yra gana pasyvios. Neatsitiktinai 2012 metų Seimo rinkimuose daugiamandatėje apygardoje juos aplenkė Darbo partija. Ši partija, priešingai nei socialdemokratai, sugeba organizuoti vienas patraukliausių rinkimų kampanijų. Kadangi rinkimuose dalyvauja ir buvęs Darbo partijos lyderis V. Uspakichas, tai ir ši darbiečių kampanija neturėtų būti nuobodi“, – prognozavo A. Krupavičius.
Bet, svarstant realiai, jei šių metų prezidento rinkimai baigsis pirmajame rate gegužės 11 d., tai balsavimas Europos parlamento rinkimuose Lietuvoje pretenduos į naują pasyvumo antirekordą, kai ir 2009 metais balsavo mažiau nei 21 proc. rinkėjų. A. Krupavičiui gera žinia ta, kad baigti prezidento rinkimus pirmajame etape tikimybė nėra didelė.
Svaigina apgaulingomis temomis
Europos Parlamento rinkimai A. Krupavičiui atrodo unikalūs tuo, kad jie leidžia palyginti daug įvairių šalių vienu metu. Antai jau dabar esą aišku, kad tradicinėms partijoms beveik visoje Europoje 2014 metų rinkimuose iššūkį meta populistinės ir įvairios ideologinės pakraipos radikalios partijos. Tačiau ši prieštaringa tendencija esą kol kas aplenkia Lietuvą. Tad panašu, kad rinkimuose visus mandatus dalinsis tradicinės partijos.
Politologas R. Vilpišauskas pastebi ir daugeliui Europos šalių, o tarp jų ir Lietuvai, būdingą aspektą. „Taip bent jau buvę, bet nežinia ar bus, nes kol kas rinkiminės kampanijos nesimato: „Visose šalyse kandidatai į Europos Parlamentą skiria ne Europos, bet nacionalinėms aktualijoms. Vadinamosios kraštutinės partijos dabar yra smarkiai suaktyvėjusios, visų pirma, dėl ekonominio nuosmukio, kuris daugelyje Europos šalių buvo aštriai jaučiamas prieš keletą metų, o kai kur tęsiasi iki dabar“.
Radikaliosios partijos esą daugiausia kalba apie nacionalines aktualijas. „Čia ir yra rinkimų į Europos Parlamentą paradoksas, kad kandidatams ir rinkėjams vis tiek įdomiausia tai, kas vyksta jų šalyje. Tuo tarpu Europos Parlamentas labai netiesiogiai ir menkai gali veikti konkrečių Europos Sąjungos šalių situaciją, konkrečiose šalyse priimamus politinius sprendimus“, - priminė R. Vilpišauskas.
Pasak politologo, nacionalinį atgarsį Europos Parlamente galėtų turėti nebent žemės ūkio ar kokie kiti specifiniai klausimai, kuriuos sprendžiant Europos Sąjunga turi gana daug galių ir kompetencijų. Daugelyje kitų valstybės gyvenimo sričių, pavyzdžiui, socialinės politikos, pensijų, švietimo, sveikatos apsaugos, ES ir EP įtaka mažai ką lemia. Tai yra valstybių narių kompetencijos klausimai. Ir nors rinkėjus tai domina labiausiai, EP šiose srityse mažai ką gali pakeisti, nors jo galios pastaraisiais dešimtmečiais yra gana smarkiai išaugusios.
„Tai matyti ir Europos Parlamento narių elgesyje, ypač, kai jie bendrauja su kitomis Europos Sąjungos institucijomis. Tą ganai aiškiai patyrė ir Lietuvos atstovai, kurie dirbo su Europos Parlamentu Lietuvos pirmininkavimo ES metu“, – sakė R. Vilpišauskas.
Nepaisant tokio demonstruojamo reikšmingumo, daugeliui rinkėjų jų rinkti ar nerinkti europarlamentarai esą „yra kažkur toli ir nereikšmingi“.
Į EP veržiasi ir ministrai
Anot L. Kontrimo, bėda yra ta, kad žmonės Lietuvoje nelabai žino, ką ir kaip EP veikia mūsų deleguotieji. Todėl kartais esą atsitinka kaip toje pasakoje, kai mėgino susikalbėti kurčias su aklu.
„Kai kurie kandidatai supranta, kad nieko jie padaryti negali, bet spaudžiami įkaitusių rinkėjų, pradeda žarstyti pažadų žalvarį. Štai kodėl programose labai daug deklaratyvių pareiškimų, bet mažai tikrų planų. Beje, pastebėjau, kad labai vengiama asmenvardžio „aš“. O EP, mano galva, turėtų būti stiprių individualybių ir asmenybių darbo vieta. Nesislepiantis už partinio bilieto žmogus – štai kas netaukštų vėjų, bet tyliai ir ramiai daug padarytų. Ir vardan Europos, ir vardan mūsų“, – svarstė viešųjų ryšių ekspertas.
Politologas A. Krupavičius po partijų rinkiminėmis programomis pastebi ir itin žinomų, veiklių žmonių. „Tarp partijų kandidatų šiemet yra netikėtai daug ministrų – J. Olekas, J. Bernatonis, V. Mazuronis, A. Pabedinskienė –ir kitus aukštus postus užimančių politikų, pavyzdžiui, V. Gedvilas, G. Kirkilas ir panašiai. Dažniausiai tik mažai įtakingų partijų sąrašų viršuje yra jų vadovai“, – pastebėjo A. Krupavičius.
Į Europos Parlamento narystę pretenduojantys ministrai ir kiti garsūs politikai, anot politologo R. Vilpišausko, gali turėti įvairių tikslų. Galbūt jie tiesiog siekia padidinti savo partijos kandidatų sąrašo patrauklumą, sustiprina savo partijos šansus gauti daugiau vietų Europos Parlamente. Vėliau jie atsisakytų Europos Parlamento nario mandato, perleisdami jį kam nors iš kolegų.
„Kitas aiškinimas būtų, na, nesakykim, kad jie norėtų pailsėti, bet kad galbūt jie nori kitokių darbo sąlygų, mažiau įtemptos politinės aplinkos – Europos Parlamente ji mažiau įtempta negu nacionalinėje politikoje, kaip taisyklė, ir turbūt geresnių materialinių sąlygų – galimas ir toks visiškai paprastas motyvas. Neatmesčiau ir motyvo, kad kai kurie žmonės norėtų dalyvauti Europos Sąjungos politikoje. Tokiems žmonėms nacionalinė politika po ilgesnio laiko tampa itin pažįstama, nebeįdomi. Galbūt jie norėtų pakeisti politinę areną“, – teigė R. Vilpišauskas.
Vis dėlto politologas įsitikinęs, kad iš Lietuvos politikų turbūt labai nedaugelis apie panašią perspektyvą galvoja kaip apie pagrindinį motyvą.
„Liūdnoji reikalo pusė yra ta, kad net ir rinkdami savo atstovus į Europos valdymo instituciją, turime konstatuoti, jog Europos čia, Lietuvoje, vis dėlto, turime labai nedaug. Nekalbu apie pinigus, kuriuos iš Europos gavome ir kai kas juos sugebėjo taip įsisavinti, jog dar užteks ir jų vaikams. Kalbu apie bendrą kultūros ir mąstymo lygį, diskusijos erdvę ir mokėjimą diskutuoti. Beje, ir mokėjimą atskirti pelus nuo grūdų, imunitetą melui bei nepakantumą apgavystėms. Liūdnas liūnas. Bet nėra to blogo, kas nevirstų durpėmis arba trąšomis. Juk ir gamtoje pelkynai didelę naudą kuria, o bėgant amžiams ir geru kuru virsta“, – su viltimi kalbėjo ryšių su visuomene agentūros vadovas L. Kontrimas.