Šių papildomų socialinių garantijų plėtrai įtaką darė ne tik verslo socialinės atsakomybės branda bei profesinių sąjungų reikalavimai, bet ir noras labiau motyvuoti savo darbuotojus. Dažnai griežtos profesinių pensijų fondų taisyklės ilgam pririša darbuotoją prie konkrečios darbo vietos ir mažina jo mobilumo galimybes bei priverčia atidėti ketinimus grįžti dirbti į gimtinę. O tie, kurie keičia darbovietę, rizikuoja netekti teisių į kauptą pensiją.
Naująja direktyva pabandėme išspręsti šiuos prieštaravimus. Pirmiausia iki trejų metų sumažintas pensinių teisių įsigijimo ir laukimo laikotarpis, kuris kai kuriose šalyse yra pakankamai didelis. Nustatytas ir 21 metų minimalus amžius dalyvauti pensijų sistemoje.
Šios priemonės turėtų gerokai sumažinti kliūtis teisėms į papildomas pensijas įgyti, kadangi ilgi laukimo laikotarpiai bei didelis amžiaus cenzas didina riziką, jog išėjus iš darbo bus prarastos papildomos socialinės garantijos. Taipogi direktyvoje yra svarbi nuostata, jog tais atvejais, kai nutraukus darbo santykius iš darbo išeinantis darbuotojas dar nėra įgijęs teisių į pensiją, būtina grąžinti darbuotojo arba jo vardu sumokėtas įmokas.
Valstybės narės privalės patvirtinti reikiamas priemones, kurios užtikrintų, kad iš darbo išeinantys darbuotojai galėtų išlaikyti savo įgytas teises į pensiją papildomoje pensijų sistemoje, kurioje jie jas įgijo bei išsaugoti jų vertę. Šioje direktyvoje nenumatomas įgytų teisių į pensiją perkėlimas, tačiau valstybės raginamos ieškoti būdų tai daryti. O tiems, kurie įgijo teisę gauti išmokas, jos bus pervestos į šalį, kurioje gyvena pensijos gavėjas. Pensinių sistemų dalyviai bus geriau informuojami apie galimas darbo santykių nutraukimo pasekmes.
Direktyva per 4 metus turi būti perkelta į nacionalinę teisę. Tikiuosi, kad per šį laiką ir Lietuvoje pradės kurtis profesiniai pensijų fondai ir padidės svetur išvykusių dirbti paskatos grįžti į savo gimtinę.