Kaip „Der Spiegel“ rašo Christiane Hoffmann, vienintele priežastimi, dėl kurios jos vokiečiui seneliui pavyko išgyventi būnant paimtam į rusų nelaisvę, tapo jo nuostabus balsas. 1944 m. jis buvo pašauktas į karinę tarnybą, kai nacistinė partija karinei tarnybai pašaukė didžiąją dalį sveikų vyrų, nepriklausomai nuo jų amžiaus. Autorės senelis paimtas į nelaisvę ir apgyvendintas darbo stovykloje, kur dirbo miško kirtėju.
Maisto beveik nebuvo, todėl vyrai mirė vienas po kito. Kartas nuo karto stovyklos virėjas C. Hoffmann seneliui išskirdavo papildomą lėkštę košės ar papildomą duonos riekę dėl jo nuostabaus balso. Naktimis, kai senelis dainuodavo dainas prie laužo, susirinkdavo rusai, siųsdavo degtinės butelį ratu ir klausydavosi senelio atliekamų dainų, nuo kurių jų akyse tvenkdavosi ašaros.
Iki šiol vokiečių ir rusų santykiai išlieka ypatingi. Nėra kitos tokios valstybės ar tautos, su kuria vokiečius sietų tokie emocionalūs ir prieštaringi santykiai. Šis ryšys giliai įleidęs šaknis į Vokietijos istoriją, suformuotas dviejų pasaulinių karų ir 40 m. trukusio Rytų Vokietijos valstybės egzistavimo. Vokiečiai vis pasakoja istorijas apie rusų žiaurumą, tačiau taip pat pasakojamos istorijos ir apie kilniaširdžius ir dvasingus rusų poelgius. Rusų primityvumas niekinamas, tačiau vertinama jų kultūra ir sielos gelmės.
Sunki emocijų kova
Vokiečių santykiai su rusais prieštaringi lygiai taip pat kaip ir rusų nacionalinio charakterio ypatumų suvokimas. „Vokiečių ir rusų santykiai – tai sunki kova tarp žavėjimosi ir visiško bjaurėjimosi“, - teigia vokiečių rašytoja Ingo Schulze, parašiusi kritiškai vertinamą knygą „Paprastos istorijos“ (Simple Stories). Tai romanas, kurio tema – Rytų Vokietijos gyventojų identitetas bei Rytų ir vakarų Vakarų sujungimas. Rusai vokiečiams kelia baimę, tačiau taip pat jie vokiečių vertinami kaip svetinga tauta. Rusijos teritorija didžiulė, rusai dvasingi, jų kultūra didinga – tai Piotro Čaikovskio ir Levo Tolstojaus šalis.
Taigi nekyla jokių abejonių, kodėl ginčai dėl Rusijos vaidmens Ukrainos krizėje užima nepaprastai reikšmingą vaidmenį dabartinės Vokietijos politikoje. Vokiečiams Ukrainos krizė nėra tolima problema kaip, pavyzdžiui, Sirija ar Irakas.
Debatuose dalyvauja visi: politikai, rašytojai, buvę Vokietijos kancleriai ir mokslininkai. Skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai siunčia laiškus, išsako savo nuomonę internetiniuose forumuose, skambina į radijo stotis ir televizijos laidas.
„Didžioji vokiečių dalis nori suprasti Rusijos poziciją“, - sako gerai žinomas Rytų Europos istorijos profesorius iš Humbolto universiteto Berlyne Jorgas Baberowskis. Istorikas Stefanas Plaggenborgas iš Bochumo universiteto Rūre linkęs apibūdinti sentimentalius vokiečių ir rusų santykius kaip beprotišką meilę.
Egzistuoja keletas akivaizdžių vokiečių ir rusų santykių paaiškinimų: ekonominiai interesai, giliai šaknis įleidęs antiamerikanizmas tiek Vokietijoje, tiek ir Rusijoje bei platus politinis spektras.
Kaltė dėl karo taip pat turi įtakos šių dviejų valstybių santykiams. Būdami tauta, įvykdžiusia tokius siaubingus nusikaltimus prieš rusus, jaučiame poreikį būti ypatingai dosniais, net ir vertindami Rusijos žmogaus teisių pažeidimus. Dėl šios priežasties vokiečiai mano, kad Berlynas turėtų sušvelninti Rusijos kritikavimą bei laikytis santūresnės pozicijos dėl Ukrainos krizės.
Rusijos ekspertas iš Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto Hansas Henningas Schroderis vadina tai rusofilija bei teigia, jog toks požiūris – tai būdas kompensuoti Vokietijos nacistinę praeitį. Gerai žinomas istorikas iš Vokietijos Heinrichas Augustas Winkleris baiminasi, kad vokiečiai dalyvauja patologiniame mokymosi procese. Anot A. Winklerio, kaltės jausmas suformavo jungtį tarp vokiečių ir rusų, tačiau, skirtingai nuo Prancūzijos, Skandinavijos šalių ir Nyderlandų, rusai nėra linkę įvardinti ir pasmerkti vokiečių dėl nusikaltimų, padarytų Vokietijos okupacijos metais. „Tie, kas labiausiai nukentėjo, nekenčia vokiečių mažiausiai“, - vokiečių ir rusų santykių paradoksalumą apibūdina J. Baberowskis.
Antivakarietiški sentimentai
Kita Vokietijos sentimentų Rusijos atžvilgiu priežastis – šios šalies troškimas išsiskirti iš kitų Vakarų valstybių. Atrodo, kad priešinimasis tariamam Vakarų paviršutiniškumui - tai neatsiejama rusų nacionalinio charakterio dalis. Tariamas Vakarų užimtumas ir pinigų kaupimas supriešinamas su Rytų emocionalumu ir dvasingumu. „Kai į kažką žvelgiama per romantizavimo prizmę, visada atsiranda vietos antidemokratiškumui“, - įsitikinęs J. Baberowskis.
Ši antivakarietiško mąstymo tradicija sėkmingai gyvuoja taip pat ir Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais Thomaso Manno parašytoje knygoje „Apolitiško žmogaus pamąstymai“ (Reflections of an Unpolitcal Man) autorius linkęs griežtai atskirti Vokietiją nuo kitų Vakarų pasaulio valstybių. „Buvimas vokiečiu reiškia kultūrą, sielą, laisvę, meną, o ne civilizaciją, visuomenę, teisę balsuoti ir literatūrą“, - savo knygoje rašo T. Mannas. Vėliau T. Manno požiūris keitėsi, tačiau ši knyga išlieka svarbiu veikalu tiems, kas siekia apibrėžti tarpinę Vokietijos poziciją tarp Rytų ir Vakarų.
Kai Vakarų Vokietija 1945 m. tapo Vakarų pasaulio dalimi, Rytams būdingas mąstymas buvo visiškai išstumtas, tačiau Rusija išliko šalimi, kurios ilgisi Rytų Vokietijos gyventojai. Politikos teorijos profesorius iš Humboldto universiteto Herfriedas Munkleris įsitikinęs, jog sentimentai Rusijai taip pat simbolizuoja tai, ką manėme, ir ko dabar nebeturėtume manyti.
Ypatingas Vokietijos vaidmuo
Anot A. Winklerio, Vokietija šiuo metu atsidūrusi ilgos kelionės Vakarų link pabaigoje. Tačiau dėl Ukrainos krizės ir konflikto tarp Rytų ir Vakarų atsinaujinimo pavojaus, kelionės pabaiga šiuo metu nebeatrodo galutinė. Staiga seni klausimai dėl ypatingo Vokietijos vaidmens ir vėl atgimė. Žinoma, nėra keliamas klausimas dėl šios valstybės narystės Europos Sąjungoje (ES) ar NATO, tačiau ypatingi Rusijos ir Vokietijos santykiai, skiriantys pastarąją nuo kitų Vakarų Europos valstybių, neabejotinai daro poveikį šios šalies vykdomai politikai.
Jei ES šalims narėms pavyks kalbėti vienu balsu, gali būti, kad Vakarai sugebės suformuoti kažką panašaus į bendrą poziciją. Tačiau jei konfliktas su Rusija gilės, gali tekti priimti sprendimus dėl ekonominių sankcijų ar kariuomenės įsikišimo į situacijos sprendimą. Vokiečiams tokiu atveju gali tekti susidurti su esminiu klausimu - kurią pusę jie palaiko konflikte su Rusija.
Vis dėlto Vokietijos politinio elito atstovų nuomonės skiriasi santykių su Rusija klausimu. Neseniai „Infratest Dimap“ atlikta viešosios nuomonės apklausa rodo, kad pusę Vokietijos gyventojų pasisako už tai, kad būtų laikomasi tarpinės pozicijos tarp Rusijos ir Vakarų. Anksčiau Rytų Vokietijai priklausiusiuose regionuose dvigubai daugiau gyventojų nei Vakarų Vokietijos regionuose įsitikinę, kad Vokietija turėtų atlikti išskirtinį vaidmenį šioje susiklosčiusioje situacijoje. Tačiau nei ir Vakarų Vokietijos regionuose tik šiek tiek daugiau nei pusė gyventojų įsitikinę, jog Vokietija turėtų griežtai laikytis NATO ir ES pozicijos konflikto su Rusija kontekste.
Seni antiamerikietiški sentimentai, kuriuos dar labiau pastiprino JAV Nacionalinės saugumo agentūros (NSA) šnipinėjimo skandalas, kartu su baime eskaluoti konfliktą su Rusija, ir toliau sėkmingai atlieka savo vaidmenį.