Laukti, kol totalitarizmo fanai išmirs – ne išeitis, jau dabar reikia protestuoti prieš Vladimiro Putino režimą, kaip tą daro šviesiausieji Rusijos žmonės, tvirtino MyEP online konferencijoje apsilankiusi europarlamentarė Laima Andrikienė. Taip ji atsakė į skaitytojo užduotą klausimą, ar turėtų praeiti daugiau laiko, kol Rusijoje pasikeis kelios kartos ir išmirs totalitarizmo fanai bei jų vaikai ir anūkai.

Ką daryti su Rusija?

Kaip protesto prieš V. Putino režimą pavyzdį EP narė pateikė dalyvavimą protesto maršuose, emigraciją iš šalies bei Rusijos pilietybės atsisakymą.

„Andrėjus Makarevičius, Ala Pugačiova, Sofija Rotaru, Vladimiras Pozneris - tai žmonės, kurie išreiškė savo poziciją, o jų vardai yra ypatingai gerai žinomi Rusijos visuomenėje. ES strategijoje Rusijos atžvilgiu turi derinti bent dvi taktikas - švelniąją ir griežtąją. ES suvokia, kad Rusija kariauja, vyksta informacinis, prekybos, ekonominis karas, o įvykiai Ukrainoje - akivaizdus įrodymas, kad Rusija neatmeta ir karinės intervencijos galimybės. Šiandien Ukraina, rytoj - ...?“, - retoriškai klausė ji.

L. Andrikienė nesutiko su nuomone, kad Rusijai sankcijos yra nė motais – juk ji jau išreiškė susirūpinimą dėl to, kad NATO nutraukė santykius su Rusija, o Rusijos reakcija į EP balsavimą dėl „Magnitskio sąrašo“ buvo žaibiška: buvo pareikšta, kad nutraukiami visi pradėti tyrimai dėl kaltųjų nustatymo Magnitskio byloje dėl šio teisininko žūties.

Politikė taip pat atsakė į kitus skaitytojų klausimus, kurie neapsiribojo vien politika – juos taip pat domino asmeninis konservatorės gyvenimas, jos jaunatviškumo paslaptys bei tai, kodėl buvo nuspręsta politikei ant peties patupdyti animacinę papūgą Ameliją.

Sėdėjimas ant dviejų kėdžių

Paklausus, ką mano apie kai kurių politikų norą sėdėti ant dviejų kėdžių, L. Andrikienė išdėstė itin griežtą poziciją. Kaip žinia, tarp dabartinių kandidatų į prezidento postą yra tokių, kurie tuo pačiu kandidatuoja ir į Europos Parlamentą.

„Peikiu kai kurių partijų ir kandidatų apsisprendimą dalyvauti vienu metu keliuose rinkimuose. Tai niekas kita, kaip politinis oportunizmas - „O gal pralįsime“. Todėl ir kandidatų leksika yra atitinkama - „Aš žinau, kaip išlošti prezidento rinkimus“, tarsi prezidento rinkimai būtų kortų lošimas, kuomet palankiai sukritus kortoms gali tapti nugalėtoju. Tuo tarpu iš prezidento institucijos ir žmonių, kandidatuojančių į prezidentus, tikimasi daug daugiau: savo misijos suvokimo, supratimo, ką reikia padaryti, kad Lietuvoje gyvenimas būtų geresnis ir saugesnis, ir gebėjimo sutelkti žmones tiems tikslams pasiekti, todėl kandidatas turėtų sakyti - „Aš žinau, ką ir kaip reikia padaryti, ir raginu jus visus telktis bendram darbui“. Tokiu elgesiu politinės partijos ir kandidatai menkina mūsų valstybės vadovo, prezidento institucijos prestižą“, - sakė politikė.

EP – politikos dramblių ringas

Į skaitytojo prašymą patarti, į kokius kriterijus būtina atsižvelgti, norint suprasti, ką rinkti į Europos Parlamentą, europarlamentarė atsakė cituodama savo kolegą Audrių Ažubalį: „EP nėra vaikų darželis, EP nėra ir dramblių kapinės. EP - dramblių ringas“. Politikė akcentavo, kad EP – tai ne vieta, kur mokomasi politikos abėcėlės, ten reikia dirbti pilna jėga.

Vienai skaitytojai atkreipus dėmesį, kad nei vienos į Europos Parlamentą kandidatuojančios partijos sąrašo neveda moteris ir pasiteiravus politikės nuomonės, kodėl taip yra, ji prisipažino, kad neatkreipė į tai dėmesio prieš tai. „Matyt, Lietuva yra panaši į Ispaniją: jei vadas - tai vyras, macho. Galutinį partijos kandidatų sąrašą sudėlios rinkėjai, jų pirmumo balsai nulems, kas bus išrinkti. 2004 metų EP rinkimuose kandidatų sąraše buvau įrašyta 5-uoju numeriu, o pirmumo balsus suskaičiavus - tapau 2-a ir buvau išrinkta“, - pabrėžė ji.

Kita skaitytoja priminė, kad L. Andrikienė politinę karjerą pradėjo būdama labai jauna, kai tapo Kazimieros Prunskienės padėjėja, 32-jų ji jau tapo Nepriklausomybės akto signatare. Pasak jos, tai puikus pavyzdys, kaip jaunas žmogus gali tapti politiku, tačiau europarlamentarės pasisakymuose neretai nuskamba frazių, kad jaunimui politikoje – ne vieta. Paklausta, ar pamiršo savo pačios karjeros pradžią ar pavydi jaunesniems, kurie gali atimti atlyginimą, trečiai EP kadencijai kandidatuojanti politikė teigė, kad būdama jauna svarstė, ar yra pakankamai subrendusi darbui tuometinėje Aukščiausioje Taryboje ir ar neužims kito žmogaus vietos, kuris galbūt geriau žinotų, ką reikia daryti Lietuvai.

„Nacionalinis parlamentas man tuomet atrodė ypatinga aukštuma. Ir dabar manau, kad viskam yra savas laikas. Su jaunimu dirbti man labai patinka, tačiau kandidatuojant reikia galvoti ne apie savo asmeninę karjerą, o apie valstybę. Perfrazuojant garsų posakį - klausk, ką tu gali duoti Lietuvai? O norint duoti, pamokas reikia išmokti, patyrimo įgyti“, - kalbėjo online konferencijos dalyvė.

Nukrypstant nuo politikos

Skaitytojai pažėrė parlamentarei ir su politika nesusijusių klausimų.

„Kiek pamenu, jūsų vadovavimo Europos reikalų ministerijai laikais Lietuvoje įvesta laikrodžių sukiojimo praktika. Nesigailite šio sprendimo? Ir dar vienas klausimas - kaip jautėtės šios savaitės pradžioje, kai dėl persuktų laikrodžių sugriuvo jūsų paros ritmas? Prisipažinsiu - aš kasmet jaučiuosi kaip pervažiuotas traukinio ir per kiekvieną laikrodžių sukimą prisimenu jus“, - rašė skaitytojas Skirmantas.

„Puikiai žinote, kad laikrodžių sukiojimas - ne mano sprendimas ir ne mano valia jis įvyko. Tačiau to Gedimino Vagnoriaus vyriausybės sprendimo dėka tapau mūsų folkloro dalimi. Praėjusią savaitę mano darbo ritmas sugriuvo ne todėl, kad visa Europa, taip pat ir Lietuva, persuko laikrodžius viena valanda, o todėl, kad pirmąją praėjusios savaitės dalį su EP misija lankiausi Meksikoje ir laiko skirtumas buvo ne viena, o aštuonios valandos“, - atsakė L. Andrikienė.

„Ką šiuo metu veikia Jūsų vyras? Ar tiesa, kad jis jau supirko šeštadalį Lietuvos?“ - klausė kitas skaitytojas.

„Jau septyneri metai šalia manęs nėra žmogaus, kurį galėčiau vadinti savo vyru. Mano skyrybos įvyko 2007 metais, esu viena, bet tikrai ne vieniša. Mano šeima - mano tėvai, kurie su manimi gyvena, ir sūnus, kuris gyvena ir dirba ne Lietuvoje“, - atvirai atsakė politikė.

„Kaip vertinate faktą, kad internete sensaciją sukėlė Jūsų filmukas su papūga, o ne konkretūs darbai? Man asmeniškai buvo baisiai gėda žiūrėti šį filmuką - atsakykite nuoširdžiai, Jūsų komanda norėjo pasijuokti ar tikrai Jums pačiai jis patiko?“, - rėžė skaitytoja Margarita.

„Amelijos nuotykiai - vaikams skirti filmukai, kurių kiekviename pristatoma vis kita ES valstybė-narė. Buvau ir tebesu pirmoji ir vienintelė Lietuvos politikė, turinti mažą interneto svetainę vaikams, kurioje ir gyvena tie filmukai. Man jie simpatiški ir linksmi. Žinau, kad jie vaikams patinka. Juos filmavome prieš 6 metus, kai Lietuva buvo neseniai tapusi ES nare ir tada iš vaikų sulaukiau daug laiškų, kuriuose jie siūlė idėjas, kokie dar filmukai galėtų būti padaryti“, - papasakojo L. Andrikienė.

Skaitytojai paklausus, kaip pavyksta išlikti tokiai darbingai ir žvaliai, europarlamentarė atskleidė savo sėkmės receptą – ji tiesiog dirba savo mėgstamą darbą.