Kai kuriems laimės ieškotojams šią kelionę, tiesa, palengvins valstybė. Likusiems tėvynėje anaiptol ne visada užtenka pinigų parsigabenti savo artimųjų palaikus. Būtent tokiai kategorijai pagelbėti skirtas ir dar 2003-aisiais metais Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtas nutarimas, pasirašytas anuometinio ministro pirmininko Algirdo Brazausko.

Su nedideliais pakeitimais šis įstatymas veikia iki šių dienų. Įvertinusi pagalbos prašančiojo šeimos pajamas, paramą skiria savivaldybė. Vėliau šias išlaidas iš valstybės biudžeto padengia Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

Finansų ministerijos duomenimis, tokių asmenų palaikams keletą metų skiriama gana solidi suma. 2011 metais visoms šalies savivaldybėms šioms išlaidoms padengti skirta 960,7 tūkst. litų, pernai ir užpernai – daugiau kaip po milijoną litų.

Maksimali suma – 7020 litų

Maksimali skirtina parama, kurią numato įstatymas – 54 minimalūs gyvenimo lygiai, iš viso – 7020 litų. Dažniausiai šios sumos ir prireikia. Tenka, žinoma, į savivaldybę pristatyti savo šeimos pajamas ir visus laidojimo, palaikų gabenimo išlaidas įrodančius dokumentus.

Kiek šalies piliečių palaikų grąžinama Lietuvos žemei, Užsienio reikalų ministerija pasakyti negali. Žinomi tik Lietuvos ambasadų ir konsulinių įstaigų išduotų leidimų pervežti palaikus karstuose skaičiai. Jie, beje, liudija, kad karstuose šalies piliečių parkeliauja vis daugiau.

Kiek dar jų, atlikus kremavimą, pargabenama urnose?

Noras palaidoti artimą žmogų karste, pasirodo, dar gajus. Užsieny gyvenimo naujienų prisižiūrėję Lietuvos piliečiai po mirties atiduodami tradicijai. 2011 metais karstuose į tėvynę sugrąžinta 117, 2012-aiais – 134, pernai – 144 piliečių palaikai.

Po mirties grįžta ne visi

Užsienio reikalų ministerijai žinomi atvejai, kai Lietuvos piliečiai yra laidojami užsienio šalyse, nes neatsiranda norinčių apmokėti parvežimo į Lietuvą išlaidas ar  pasirūpinti asmens laidojimu užsienyje, jo dokumentais.

Tokiais atvejais konsuliniams pareigūnams yra rekomenduojama, jei įmanoma, gauti asmens pasą, asmens tapatybės kortelę ir mirties liudijimą bei apskaityti Lietuvos piliečio mirties faktą Lietuvoje. Asmens palaidojimo vieta taip pat turėtų būti pažymėta atstovybės duomenų bazėje.

„Užsienyje gyvenantiems Lietuvos piliečiams siūlytume šiuos klausimus būti aptarus su artimaisiais, kad netikėtos mirties atveju būtų aiški asmens valia dėl laidojimo būdo (kremavimo ar laidojimo karste),  parvežimo laidoti į Lietuvą, galimų parvežimo būdų ir laidojimo finansavimo šaltinių“, – teigė Užsienio reikalų ministerijos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento atstovas.

Užsienio reikalų ministerija, be to, primygtinai rekomenduoja keliaujantiems Lietuvos piliečiams įsigyti sveikatos draudimą, kuris, be kita ko, dengtų ir palaikų parvežimo išlaidas.

Tiesa, iš privalomojo sveikatos draudimo lėšų Valstybinė ligonių kasa tokių išlaidų nedengia. Tektų pasirūpinti privačiu draudimu. Jei bėgi iš tėvynės nuo skurdo, kaip tik tokiam draudimui lėšų gali ir pritrūkti.

Penkiskart brangiau nei Lietuvoje

„Deja, ES piliečiai vis dar plačiai susiduria su neįtikėtinomis kliūtimis, gabenant mirusiųjų artimųjų kūnus iš vienos ES šalies į kitą ES šalį. Neseniai į mane kreipėsi nelaimės ištikta Lietuvos šeima, kurios sūnus, Lietuvos pilietis, žuvo Prancūzijoje. Prancūzija pareiškė, kad kūną atgabenti iki Vokietijos arba Italijos sienos gali tik šios šalies atitinkama pervežimo įmonė ir nurodė savo įkainius, kurie yra kone penkis kartus didesni, nei atitinkamos Lietuvos įmonės. Buvo pasakyta, kad priešingu atveju, neperkant Prancūzijos įmonės paslaugos, kūnas nebus atiduodamas šeimai. Tai yra ne tik ES laisvo asmenų judėjimo, bet ir ES vidaus rinkos bei konkurencijos principų grubus pažeidimas“, – tvirtinama Lietuvos piliečius atstovaujančios europarlamentarės Justinos Vitkauskaitės-Bernard paklausime Europos Komisijai.

Prancūzijoje, anot Europos Parlamento narės, prireiktų 5–6 tūkst. eurų vienam asmeniui pargabenti. Tad jokia šiuo metu nustatyta Lietuvos valstybės parama panašiu atveju nebepadėtų. Aišku viena – klausimas turi būti sprendžiamas tarptautiniu lygiu.

Laisvas asmenų judėjimas ir bendra atviros konkurencijos vidaus rinka, anot Europos Parlamento narės, yra vieni iš pamatinių ES principų, kuriuos įgyvendina ES. Šiuo metu mirusiųjų kūnų pervežimas Europoje yra reglamentuojamas 1973 Strasbūro konvencija dėl mirusiųjų kūnų pervežimo. Šį Susitarimą yra pasirašiusios Europos Tarybos valstybės narės. Tačiau tai neapsaugo Lietuvos piliečių nuo sunkiai įveikiamų kliūčių, ištikus nelaimei.

Užsienio reikalų ministerijai yra žinoma palaikų karste transportavimo Prancūzijoje tvarka, kuri šia veikla leidžia užsiimti tik toje šalyje akredituotoms įmonėms (nebūtinai prancūzų kapitalo). Ministerija, jos Informacijos ir viešųjų ryšių departamento teigimu, apie šią tvarką informuoja Lietuvos piliečius ir įmones.

Judėti laisvai ES šalyse nepavyks

J. Vitkauskaitė-Bernard teigia anksčiau apie panašias problemas žinojusi tik iš nuogirdų.

„Kai pradėjome šia tema kalbėti su žmonėmis, kurie kreipėsi į mane dėl jų konkrečiai patirto atvejo, staiga suvokiau, kad tai kur kas platesnė problema. Kai apie tai prabilau kolegoms, draugams, supratau, kad tokiu problemų yra labai daug ir kad ši tema yra labai svarbi žmonėms, ES piliečiams. Tapo aišku, kad ją reikia kelti į dienos šviesą, ir būtent ES lygiu“, – sakė Europos Parlamento narė.

Anot jos, panašūs klausimai – labai jautrūs ir nevalia, kad egzistuojančios spragos suteiktų galią skirtingų valstybių narių verslininkams pelnytis iš žmonių skausmo.

„Tai yra tam tikra diskriminacija, žmogaus teisių pažeidimas. Jau nekalbu apie nesąžiningą konkurenciją, laisvo asmenų judėjimo suvaržymą. Turi būti labai aiškios, ne atskiros nacionalines, o Europos Sąjungos taisykles, reglamentai, atitinkamos direktyvos. Dėl to ir kreipiausi į Europos Komisiją. Juk net mes, Europos Parlamento nariai, nežinome iki galo, kaip ir kokiu lygmeniu ši sritis reguliuojama šiandien“, – susirūpinusi kalbėjo J. Vitkauskaitė-Bernard.

Varžomas ne tik palaikų judėjimas

Pasak europarlamentarės, daug kalbama ir deklaruojama apie laisvą asmenų judėjimą ES kaip vieną pagrindinių jos principų ir vertybių, tačiau konkretūs atvejai rodo, kad ši graži idėja tikrovėje yra labai skylėta, yra daug aspektų, kuriuos reikėtų sureguliuoti. Valstybės narės vis dar vadovaujasi daugybe vidinių taisyklių ar net įstatymų, kurie, kaip dažnai paaiškėja, iš esmes prieštarauja ES principams.

Tai esą pasakytina ne tik apie palaikų gabenimą. Šiuo metu Europos Parlamentas kelia klausimą dėl  Belgijoje taikomo įstatymo, kuris numato, kad autotransporto priemonės su skirtingais, nei belgiški, numeriai iš esmės neturi teisės būti naudojamos jų valstybėje.

Reikalaujama keisti numerius, mokėti specialius tos valstybes mokesčius. Kitu atveju taikomos didžiulės baudos, netgi atimami automobiliai. Nesvarbu, kad šie automobiliai su kitu ES šalių numeriais priklauso tarptautinėms įmonėms, institucijų pareigūnams – jie legaliai registruoti kitose ES šalyse narėse ir ten sumokėti atitinkami mokesčiai.

„Belgija iš esmės pažeidžia laisvo asmenų, paslaugų judėjimo ES principą, ir dėl to Europos Parlamentas dabar organizuoja specialų tyrimą bei inicijuoja net nauja ES lygio direktyvą, kuri užkirstų kelią tokiems valstybių nariu diskriminaciniams veiksmams“, – pasakojo europarlemantarė.

Ji tvirtino pati pajudinusi šį klausimą bei parašiusi apie tai Europos Parlamento generaliniam sekretoriui.