Mokykimės pagaliau valgyti sveikai ir su malonumu. Ir tegul mūsų protingiausieji studentai nustoja vaidinti kultūringus, jeigu jie nemoka valgyti, ir nieko neišmano apie vieną svarbiausių žmogaus veiklos aspektų – mitybą.

Taip galėtume nupasakoti naujai skelbiamą ES šalių kultūros ir švietimo kryptį. „Sveika ir gurmaniška mityba yra ne tik visiškai suderinamas, bet ir privalomas dalykas“, – teigiama kovo mėnesį Europos Parlamento priimtoje rezoliucijoje.

Ragina kurti valgyklas

Metų pradžioje pasirūpinęs alkstančiais – skirdamas jiems specialų paramos fondą – Europos Parlamentas neužmiršo ir sočiųjų. Šių Europos Sąjungos piliečių bėda – prarandamas gebėjimas patirti valgymo malonumą, burtis prie bendro stalo.

Ant šio stalo, žinoma, turėtų būti tik sveikas maistas. Tačiau tai nereiškia, kad toks maistas gali būti neskanus. Nieko panašaus. Turime pačias geriausias tradicijos. Viduržemio jūros regiono mityba pripažinta UNESCO nematerialiuoju žmonijos kultūros paveldu, jai gerų žodžių negailima ir Europos Parlamento pranešime.

Apie valgymo malonumą kalbama kuo rimčiausiai. Aišku, tai – joks įsakymas. Vis dėlto ES valstybės narės turi rasti būdų mokyti piliečius tinkamai ir su pasimėgavimu valgyti tinkamą maistą – pradedant ikimokyklinėmis įstaigomis ir baigiant universitetais. Kadangi iš daugelio šeimų tokia gera malonaus ir sveiko valgymo praktika išguita, ES narės kviečiamos steigti kultūringas, visiems prieinamas mokyklų ir savivaldybių valgyklas.

Malonumas – būtinybė

Vienas iš svarbių dalykų ir apie tai pasaulyje labai daug šnekama, anot gydytojos dietologės Aušros Jauniškytės-Ingelevičienės, kad maistas turi teikti malonumą. „Maistas turi patenkinti mūsų skoninius pojūčius. Pastaruoju metu šia kryptimi daroma daug tyrimų, patvirtinančių, koks svarbus tas malonumas“, - sakė dietologė.

Vienas įdomesnių bandymų, įrodančių mitybos malonumo svarbą, atliktas su laboratorinėmis pelėmis. Dvi grupės pelių buvo šeriamos savo sudėtimi visiškai vienodu maistu, tik vienai grupei buvo duodamas beskonis maistas. Šios grupės pelės neišgyveno – pastipo. Ištyrus nustatyti nepakankamos mitybos požymiai.

Kitas dietologei įdomus ir iškalbingas atrodo tyrimas, kuriame dalyvavo Švedijos ir Tailando moterys. Švedės kurį laiką valgė tailandietišką maistą, o tailandietės – švedišką. Eksperimento pabaigoje paaiškėjo, kad abiejų pusių moterų organizmai maiste buvusių naudingų medžiagų įsisavino gerokai mažiau. Pavyzdžiui, geležies įsisavinimas, maitinantis svetimos tradicijos virtuvės patiekalais, sumažėjo 50–70 procentų, lyginant su tomis moterimis, kurios valgė nacionalinės virtuvės patiekalus.

Vadinasi, egzotiškas maistas, nors jo paskanauti retkarčiais ir įdomu, negali pakeisti įprastos vietos virtuvės. Priežastis – jo skonis ir malonumas valgant nėra pakankamas ir turi įtakos maistinių medžiagų įsisavinimui.

„Jei nejaučiame malonumo, tai maistinių medžiagų įsisavinimas žymiai pablogėja“, – sakė A. Jauniškytė-Ingelevičienė. Kodėl taip atsitinka, tiksliai pasakyti negalima. Tačiau malonumas nuramina, nebejaučiama streso. O kai streso mažiau, maistas geriau virškinamas ir geriau įsisavinamas. Stresas ne tik apsunkina virškinimą ir kai kurių medžiagų įsisavinimą, bet dargi skatina kai kurių maistinių medžiagų šalinimą.

Reikės išmanančių mokytojų

Apskritai gastronomija – ES tapatybės dalis, esminis Europos kultūros paveldo aspektas ir esminė valstybių narių kultūros paveldo dalis.

Apie tai kalbama EP rezoliucijoje. Dokumente teigiama, kad gastronomija telkia piliečius, skatina kultūrinius mainus. O štai visuomenėje paplitusios stereotipinės kūno ir mitybos sampratos gali sukelti rimtų mitybos ir psichologinių sutrikimų, tokių kaip anoreksija ar bulimija.

Europoje netinkamos mitybos riziką nuolat patiria dešimtys milijonų žmonių. O štai Viduržemio jūros regiono mityba jungia subalansuotus ir sveikus mitybos įpročius ir gyvenseną, kurie tiesiogiai susiję su lėtinių ligų prevencija ir sveikatos skatinimu. Apie tai ES šalių mokyklose turėtų mokyti tinkamai parengti mokytojai.

Tuo tarpu Europos Parlamentas primena valstybėms narėms, jog jos turi užtikrinti, kad mokyklose būtų uždrausta bet kokia greito maisto reklama ir jo rėmimas. Gi sveikos mitybos ir gastronominio paveldo programos mokyklose gali būti remiamos iš 2014–2020 m. bendrai žemės ūkio politikos programoms skirtų lėšų.

Atspirties taškas – istorija

Terminas „gastronominis paveldas“ Lietuvoje nėra labai įprastas. Anot dr. Rimvydo Laužiko, mes Lietuvoje labiau įpratę vartoti terminą „kulinarinis paveldas“, šis terminas lietuvių kalboje labiau įsigalėjęs. Vis dėlto šiuos terminus mes paprastai vartojame sinonimiškai.

Dr. Rimvydas Laužikas – šiemet išleistos knygos „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ autorius.

Gastronominio paveldo aspektams skirtą Europos Parlamento rezoliuciją jis vadina vienu iš dokumentų, kuriuos galima gana įvairiai interpretuoti. Panašiais dokumentais nesiekiama kažkam primesti kokią nors valią, bet orientuotis į ugdymą, į žmonių sąmoningumą – kad jie patys suvoktų, kam to reikia, ir patys nuspręstų, kad jiems reikia. Šiame kontekste galima esą suvokti ir pasakyti, kad mūsų istorinis paveldas gali būti puikus atspirties taškas šiais laikais.

Sveika gyvensena, anot R. Laužiko – vienas didžiųjų mitų. Panašiai, kaip visais laikais žmonės norėjo būti gražūs, jie norėjo ir sveikai maitintis, tačiau supratimas apie sveiką mitybą ir grožį, bėgant laikui, kito.

Maitinamės kaip didikai

Iš Antikinio pasaulio atėjusi, europietiškam suvokimui buvo būdinga keturių humorų teorija, kalbanti apie žmogaus organizmui būdingus keturis skysčius: flegmą, kraują, arba sangvis, tulžis, arba cholija, ir ilgoji tulžis, arba melancholija. Pagal tai buvo skiriami ir keturių tipų temperamentai. Buvo manoma, kad sveikam žmogui būdinga šių keturių skysčių pusiausvyra. Tiems keturiems skysčiams priskirti ir atitinkami maisto produktai, kurie slopina arba skatina tam tikrų skysčių gamybą organizme.

Tačiau vienoje trylikto amžiaus anekdotų knygelėje yra istorija, kurioje arabų išminčiaus klausiama, ką reikia valgyti ir kaip dažnai, kad būtum sveikas ir ilgai gyventum. Jis atsako, kad turtingas žmogus tevalgo, kada nori, ir tai, ką nori, o neturtingas tegu valgo, kada turi, ir tai, ką turi. Tuo norėta pasakyti, kad rūpintis dietomis gali tik tas, kuris gali sau tai leisti. Kitas gi džiaugsis gavęs duonos ir užsitepęs ją kiaulės taukais.

Šiais laikais, anot dr. R. Laužiko, daugumas mūsų maitinasi taip, kaip XVIII amžiuje galėjo sau leisti tiktai didikai. Todėl sveika gyvensena tapo aktuali daug kam – daug kas gali rinktis, kas, jų manymu, sveika, jei tiktai jie to nori.

Istoriniai šaltibarščiai

Ką darysime Lietuvoje su Europos Parlamento rekomendacija valgyti Viduržemio jūros regiono patiekalus? Ar jie bus mums skanūs ir ar būtina valgyti tai, kieno maistingumu mokslininkai, laikui bėgant, ima abejoti?

„Maisto paveldas, kaip ir kitoks paveldas – nuolat kintantis“, - sakė knygos apie istorinę Lietuvos virtuvę autorius. Lietuvos istorijoje irgi buvo patiekalų, kurie tai atsirasdavo, tai nykdavo. Tai esą – natūralus, gyvas procesas. „Kultūra arba gyva – kinta, atsinaujina, prisitaiko prie pasikeitusio pasaulio, arba ji numiršta“, – sakė dr. R. Laužikas.

Lietuvos virtuvė su Viduržemio jūros regiono virtuve pirmą kartą susidūrusi greičiausiai XIII amžiuje. „Toks patiekalas, kaip šaltibarščiai, yra Viduržemio jūros regiono valgis“, – sakė tyrinėtojas. Kiti šio regiono patiekalai – koldūnai, balandėliai. 

LDK kultūra, pasak dr. R. Laužiko, visais laikais buvo labai atvira kultūra. Ir jeigu šiais laikais reikėtų, tai remiantis istoriniu kulinariniu paveldu, autentiškais dokumentais, galėčiau suformuoti ir prancūzišką meniu, ir itališką, ir graikišką, ir tradicinį lietuvišką. „Jeigu Briuselis būtų Maskva, ir jo įsakymai būtų privalomi, tai jam įsakius, kad nuo šiol valgysime tik pagal Viduržemi jūros regiono stilių, būtų galima parengti puikiausią lietuvišką meniu“, – aiškino istorikas.

Didžkukuliai, deja, nėra šio regiono virtuvės patiekalas. „Bulvinių patiekalų plitimo centras Europoje vis dėlto buvo Vokietija. Vokiečiai pirmieji suvokė, kad bulvės gelbsti nuo bado, jie privertė savo valstiečius auginti bulves. Ši tradicija plačiai plito. Bet panorėję esą galėtume įrodyti, kad bulves į Lietuvą atvežė Bona Sforza (1494–1557, Lenkijos karalienė ir Didžioji Lietuvos kunigaikštienė), atvažiuodama čia su savo itališko dvaro įpročiais.

„Taip kad, jeigu reikėtų bulves pritempti iki Viduržemio jūros regiono virtuvės, galėtume padaryti ir tai“, – juokėsi istorikas.

Menką savivertę lydi dietos

Valgymo sutrikimų ir vadinamojo emocinio valgymo srityse besispecializuojanti A. Jauniškytė-Ingelevičienė pastebi, kad šiais laikais žmonės ypač linkę laikytis visokių dietų. Ji dažnai susiduria ir su ydingu požiūriu, vertinant maistą. Labai dažnai žmonės labai kategoriškai skirsto maistą į sveiką ir nesveiką ar kurį valgyti galima, o kurio – ne. Be to, jie blaškosi tarp viena kitai prieštaraujančių teorijų, vadovaujasi tuo, ką apie savo dietas pasakoja jokiais patikimais mokslo tyrimais savo dietų nepagrindžiantys publikos numylėtiniai.

Ši tendencija pastebima visame pasaulyje, tačiau statistika rodo, kad lietuviai čia pranoksta daugelį kitų šalių gyventojų. „JAV dietų laikosi apie 50 procentų paauglių mergaičių, tuo tarpu Lietuvoje – net 60 procentų“, – sakė gydytoja.

Ar čia nebus drėbtelta lietuviško mentaliteto, kuriam būdinga žemesnė savivertė, nepasitikėjimas savo išvaizda? „Kur yra savivertės problemų, ten yra valgymo problemų. Tai, kad Lietuvoje turime daug valgymo sutrikimų, galime spręsti, kad žmonės čia patiria ir savivertės problemų“, – spėjo dietologė.

Lietuviams ji patartų daugiau mėgautis maistu, atsipalaiduoti prie stalo, negraužti savęs kaltinimais „oi, aš šitą suvalgiau, nereikėjo“. Dėl to jie patirtų daugiau malonumo valgydami ir būtų sveikesni.

Visas rekomendacijas, įskaitant ir Europos Parlamento rezoliuciją, ji vertina teigiamai, tačiau ragina atsirinkti, atsižvelgiant į kiekvieno žmogaus individualumą. Ji taip pat kviečia akcentuoti mitybos svarbą sveikatai, o ne svoriui. „Labai dažnai daroma klaida, sakant, kad svoris lygu sveikatai. Alkoholiu piktnaudžiaujantis, rūkantis patiriantis stresų, neišsimiegantis, nesportuojantis normalaus svorio žmogus yra žymiai nesveikesnis nei žmogus, kuris reguliariai maitinasi, nerūko, nepiktnaudžiauja alkoholiu, mankštinasi, mažai patiria streso, išsimiega, nors ir turi didesnį svorį“, – aiškino A. Jauniškytė-Ingelevičienė.