Pasirodo, savo išvaizda besirūpinančiam megapoliui ramybės neduoda popieriniai gatvių milžinai – reklaminės iškabos, pasiglemžusios dalį St. Michel viešbučio, Pompidu centro ir netgi paties Luvro. Ar savo miesto veidą nuo vizualinės taršos saugo Vilnius?
Vietoj dailininko – komisija
Sostinėje ilgą laiką lauko reklamos darna su urbanistine visuma rūpinosi miesto vyriausiasis dailininkas. Vėliau nuspręsta, kad pernelyg subjektyvu vieno žmogaus nuomonei palikti viso miesto reklamų projektus ir nuo 2009 m. savivaldybėje sukurta išorinės vaizdinės reklamos komisija, projektų įgyvendinimui išduodanti leidimus. Kaip teigia Vilniaus miesto savivaldybės Reklamos poskyrio vedėjas Darius Paulius Vizgirda, atsakomybė už išorinės reklamos įrengimą be Savivaldybės išduoto leidimo, pagal galiojantį Reklamos įstatymą skiriama nuo 1 iki 33 tūkst. litų bauda.
„Per pastaruosius metus turime panašų išduotų leidimų skaičių – apie 1,5 tūkst. leidimų kasmet. Kartais dėl vieno projekto kreipiamasi ir iki keturių kartų, taip pat papildomai pataisius, todėl bendros statistikos, kiek norinčių kabinti reklamas neturime, tačiau leidimai išduodami daugiau nei pusei besikreipiančiųjų“,- sako D. T. Vizgirda.
Vis dėlto, savivaldybės atstovas pastebi, kad per penkerius metus pastebimas nežymus išorinės reklamos kiekio didėjimas. Dažniausiai senas dideles reklamas keičia naujos, mažesnio dydžio tose pačiose vietose, tačiau atsiranda ir vienetai naujų didesnio formato reklamų, pvz. pristatančių mobiliojo ryšio prietaisus.
Problema – nelegalios reklamos
Ne visi reklamų projektai atsiduria mieste, nes tam gali sutrukdyti įvairios priežastys. Tai ir reklamos dydis, ir tvirtinimo vieta. „Kiekvienas siekia, kad jo reklama būtų geriausiai matoma, todėl projekte parodo daug didesnę, nei tiktų pastatui reklamą. Svarbi ir vieta - kai kas nori labai aukštai iškelti - ant pastato stogo. Tada tenka įtikinėti užsakovus, kad pastatuose įsikūrusios įmonės turėtų savo iškabas ir reklamą tvirtinti pirmo aukšto lygyje, kad būtų galima visiems vartotojams ir ieškantiems surasti tinkamame aukštyje.
Jei kiekvienas pradės tvirtinti, kur jo durys ar įstaiga penktame aukšte – turėsime išbarstytą, netvarkingą reklamą ant pastato fasado“, - pastebi D. T. Vizgirda. Reklamų turinio komisija nenagrinėja, išskyrus tuos atvejus, kai vizualinė informacija akivaizdžiai propaguoja smurtą, agresiją, gali neigiamai veikti nepilnamečius ar sukelti kitus neigiamus padarinius.
Netinkamas gali būti ir apšvietimas, tiesa, tai paaiškėja tik jau įgyvendinus projektą – paprastai vilniečius trikdo pernelyg ryški šviesa. Dažniausiai savivaldybę pasiekia skundai dėl nelegaliai įrengtos reklamos.
„Štai parduotuvė, prekiaujanti alkoholiniais gėrimais, nemanė esant reikalinga parengti projektus, gauti leidimus, todėl buvo kelis kartus bausta. Ji darė įtaką ir kitiems verslo subjektams - jie svarstė, jei kaimynas taip gali elgtis, kodėl mums turėtų būti neleista? Šiandien ši įmonė jau pradeda truputį tvarkytis“,- sako savivaldybės atstovas.
Vilniaus senamiestyje – medis, stiklas ir akmuo
Keliaujančius vingriomis senamiesčio gatvėmis reklama dažniausiai pasitinka tam skirtuose stenduose ir didesnį dėmesį atkreipia nebent į įmonių iškabas. Į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktos Vilniaus dalies apsauga rūpinasi Kultūros paveldo departamentas. Šiai miesto zonai taikomas specifinis išorinės lauko reklamos medžiagos reikalavimas.
„Negalima kabinti pagamintų iš plastiko, medžiagos turi būti natūralios - medis, metalas, stiklas. Vis dėlto, yra daug savavališkų reklamų, su kuriomis ir kovojame“,- sako Kultūros paveldo departamento specialistė Aurelija Matuizienė. Kitas svarbus reikalavimas reklamai – ji neturi užstoti architektūros detalių.
Pavyzdžiui, senamiestyje įsikūrusiems prekybos centrams leidžiama viena reklama virš durų ir viena konsolėje – laikiklyje ant pastato sienos, tačiau reklamomis norima dengti ir visus langus. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai užsakovai apgauna įgiję leidimą reklamai – įrengta iškaba neatitinka patvirtinto projekto. Specialistė pastebi, kad senamiesčio palikimą darko ne tik vizualinė tarša, bet ir nuolatiniai remontai, įrengiami stoglangiai ar vitrinų didinimas.
Lenkia Vakarai
Vertindamas kaip atrodome Europos kontekste Vilniaus dailės akademijos Urbanistikos, architektūros ir dizaino institute dirbantis dizaineris Tomas S. Butkus, sako, kad iš post-komunistinių šalių Lietuvos situacija bene geriausia.
„Net lyginant su Lenkija – pas mus žymiai mažesnis užterštumas gremėzdiškais reklamos stendais, grafičiais, kurie dažniausiai stokoja socialinio protesto turinio, todėl vadinami vandalizmu, neskoningais architektūriniais paviršiais ir perdirbiniais. Matyt tam turi įtakos ir ekonomika, ir vidinė visuomenės kultūra bei jos nuostatos“, - pastebi dizaineris. Vis dėlto, iki europietiško urbanistinės estetikos standarto dar toli. Tiek verslo, tiek valdžios struktūrose stokojama bendros urbanistinės kultūros ir supratimo, kad miestų plėtros klausimai sprendžiami kompleksiškai.
Miestų apsaugos nuo vizualinio užterštumo idėja kilo iš postmaterialistinės miesto gražinimo iniciatyvos, kuri vėliau susiliejo su ekologiniais ir žaliųjų judėjimais. Daugiausia šioje srityje nuveikę britai, prancūzai, vokiečiai, olandai savo teritorijose riboja reklamos ir kitų naujadarų kiekį, o pačią reklamą maksimaliai derina prie paveldo objektų architektūros.