Tačiau vis dažniau nutinka, kad lietuvių gyvenimą šioje šalyje apkartina ne kas kitas, o kiti emigrantai lietuvai. Būtent todėl savo istorija nusprendė pasidalinti ir trejus metus Anglijoje gyvenusi, dirbusi ir studijavusi Konstancija.

------------
Nors Anglija – ne Eldoradas, patirtis šioje šalyje buvo tikrai puiki – ištobulinau anglų kalbą, daug pamačiau, įgijau gausybę naujų patirčių. Tačiau šaukšto deguto išvengti nepavyko... Liūdniausia, kad nors ir buvau girdėjusi ne pačių palankiausių gandų apie emigracijoje gyvenančius tėvynainius, nesitikėjau, kad būtent jie taps tuo nesmagiu prisiminimu. Ir kad pirmą kartą man nesinorės naujiems pažįstamiems sakyti, kad esu lietuvė, ir kad Londono gatvėse rinksiuos kalbėti angliškai, vokiškai ar prancūziškai, bet ne savo gimtąja kalba... Tačiau apie viską – nuo pradžių.

Trys lietuvių kategorijos

Į Angliją vykau ne uždarbiauti – manęs čia laukė magistro studijos Newcastle universitete. Netrukus atsirado ir darbas tarptautinėje kompanijoje – pragyvenimas Didžiojoje Britanijoje nėra pigus, o ir už mokslus mokėti reikėjo daug. O kadangi norėjosi ir su šalimi susipažinti, ir kultūra, naujomis galimybėmis bei pažintimis pasidžiaugti, atsirado ir nemažai veiklų – universiteto lietuvių studentų bendruomenė, kelionės po šalį. Visa tai man parodė, kad šioje šalyje gyvuoja trys skirtingos lietuvių kategorijos – profesionalai, studentai ir ta didžioji emigrantų darbininkų klasė, apie kurią Lietuvoje nuolat kalbama.

Pirmoji kategorija britų visuomenėje sunkiai pastebima. Kvalifikuoti specialistai, pakviesti dirbti į Didžiąją Britaniją iš Lietuvos arba čia studijas baigę ir nusprendę gyventi jauni lietuviai niekuo nesiskiria nuo britų ar kitų užsieniečių. Jie puikiai kalba angliškai, rengiasi pagal vakarietiškus standartus, leidžia laisvalaikį atitinkamose vietose (nuo restoranų iki teniso kortų) ir paprasčiausiai ištirpsta Anglijos visuomenėje. Kartais gali net pradėjęs šnekėti kurį laiką nesuprasti, kad priešais tave – lietuvis/ė. Tokius žmones be galo smagu sutikti – jie ne tik papasakoja, kaip susidraugauti su britais ar sėkmingai kopti karjeros laiptais šioje tėvynainių pamėgtoje šalyje, bet ir ką įdomiausia pamatyti Londone, kaip emigracijoje jaustis gerai.

Antroji kategorija – studentai – žavi savaip. Dauguma lietuvaičių į Angliją atvyksta bakalauro studijoms, kadangi čia nereikia mokėti už mokslą – viską padengia valstybinės paskolos. Žinoma, kai kurie atvyksta ir vedini žymiai kilnesnių norų – juos suvilioja prestižiniai universitetai, garsūs profesoriai, Lietuvoje neegzistuojančios studijų programos ir galimybės mokytis liberalioje tarptautinėje aplinkoje.

Dauguma jų susiranda darbus, kad galėtų daugiau ar mažiau patys save išlaikyti ir nevaržyti norų. Didžioji dalis mano sutiktų lietuvių studentų – smagūs, protingi ir veiklūs jaunuoliai, kurie mėgavosi laiku Didžiojoje Britanijoje ir sprendė, ką ir kur darys toliau. Buvo labai gera matyti jaunimą, kuris nesivaiko stereotipų, yra atviras iššūkiams ir lengvai bei su dideliu noru įsilieja tiek į angliškas, tiek ir į tarptautines kompanijas.

Ir galiausiai – lietuviai, emigravę dirbti. Noriu pabrėžti – nekalbu apie absoliučiai visus, bet tokia yra dauguma tų, kuriuos teko pamatyti, sutikti ar klausytis. Šių emigrantų gyvenimo paveikslas nesudėtingas: daug juodo darbo, nenoras mokytis anglų kalbos, ieškoti geresnės darbo vietos, integruotis į Didžiosios Britanijos visuomenę ir paprasti džiaugsmai bei pramogos – daug alkoholio, bandymai pasipuikuoti vardiniu drabužiu ar nauju telefonu ir siekti kuo didesnės pagarbos savo lietuviškoje aplinkoje.

Taip, man nemalonu eiti gatve ir netyčia nugirsti gana garsų dviejų lietuvių pokalbį, sudarytą iš 6 lietuviškų žodžių ir 12 rusiškų keiksmažodių. Pirmus kartus taip nutikus Newcastle mieste (į kurį, lyginant su Londonu ar Birminghamu, dirbti atvyksta labai nedaug lietuvių) iškart nevalingai atsisukdavau – treninguotų, įžūlių, o kartais ir akivaizdiai alkoholio nevengiančių tautiečių vaizdas gąsdino.

Saugokis peilio į nugarą

Viskas būtų gerai, jei turėtum galimybę rinktis su kuo bendrauti, o su kuo ne. Deja, tokia prabanga dažnai įmanoma tik asmeniniame gyvenime, o darbas yra darbas.

Pradėjus dirbti tarptautinėje kompanijoje, lietuvių bendradarbių išvengti nepavyko. Žinoma, galiu pasidžiaugti – ką tik aprašytos trečiosios kategorijos „perliukų“ aplinkoje nebuvo. Trys bendradarbės lietuvės, atvykusios dirbti ir užsidirbti, atspindėjo gerąją trečiosios lietuvių kategorijos pusę. Jos domėjosi madomis, sporto klubais, vienu kitu koncertu, vakarėliais ir paprastu gyvenimu, kur pagrindinės pramogos būdavo išėjimas į barus ir klubus, apsipirkinėjimas ir televizorius. Angliškai kalbėjo neblogai (privaloma darbe), tad dėl užduočių atlikimo kartu nesutarimų nekilo. Tačiau pirminis įspūdis ne visada būna teisingas.

Padariau didžiulę klaidą, kad nuo pradžių bendravau su jomis apie įprastus dalykus gana atvirai. Netrukus ėmė aiškėti, kad joms nesuprantama, kodėl žmogų gali dominti keliavimas po garsias ar įdomias Didžiosios Britanijos vietas, Šekspyro kūriniai senąja kalba, teatras ir opera ar tradiciniai šalies patiekalai. O magistro studijos universitete už didelę kainą joms pasirodė kažkokia nesąmonė ar mažų mažiausiai gyvenimo klaida ir nežinojimas kur dėti pinigus.

Pamažu kritikos ir pašaipų sulaukdavo ne tik bet koks mano elgesys, bet ir anglų kalbos stilius, bendravimas su vienais ar kitais asmenimis darbe. Netrukus eidama į darbą galvodavau apie tai, kaip bendrauti su jomis kiek galima mažau, bet jokiu būdu nesuteikti galimybės aiškinti, kad jas ignoruoju, neprasitarti apie savaitgalio veiklas ar universitetą, o kalbą supaprastinti iki tam tikro lygio.

Situacija buvo tiesiog nemaloni, kadangi vietoje to, kad galėčiau koncentruotis į darbą, reikėdavo nuolat būti pasirengus puolimui ar stengtis neužkliūti. Kovoti prieš tris asmenis prasmės nemačiau, darbo vieta man tiko ir patiko, tad tekdavo pasistengti ir labai atsargiai planuoti savo elgesį. Pirmą kartą atsidūriau tokioje situacijoje, kai tai, ką aš dariau ir kuo buvau, kažkam taip neįtiko.

Ir keisčiausia, kad būtent tėvynainiams. Nes kiti bendradarbiai, įskaitant ir britus, pastabų neturėjo nei dirbant kompanijoje, nei vėliau palaikant ryšius. Geriausias pavyzdys buvo tai, kad tiesioginis vadovas leisdavo keisti darbo valandas ir taip derinti darbą su studijomis – nepraleisdavau mokslų net dienos metu. Bet kolegėms reikėjo, kad būčiau tokia pati kaip ir jos – kad varžyčiausi, kuri nusipirks didesnės įstrižainės televizorių ar madingesnį drabužį įmonės vakarėliui.

Niekas nepadės

Tas laikas, kai teko labai daug dirbti su savimi, jog darbas netaptų psichologiškai sunkia našta, buvo sunkus. Tuo metu atėjo ir supratimas, jog tokioje išsivysčiusioje ir galimybių pilnoje Vakarų šalyje, iš tikrųjų nėra į ką kreiptis pagalbos. Man pasisekė – turėjau kolegų iš universiteto ir draugų, kurie mane nuramindavo, padėdavo ir patardavo.

Taigi, nuo bendradarbių nepriklausiau (nei darbą padėjo susirasti, nei bendravimas su jomis buvo svarbus), o ir atrama papildoma buvo. O ką daryti tiems, kurių situacija kitokia?

Iš kolegių lietuvių teko ne vieną istoriją apie apvogtus namus ir grasinimus išgirsti. Siaubą kėlė ne tik tai, kad jos savo antrų pusių ar draugų pažintis su „kietais ir įtakingais reikalų tvarkytojais“ laikė normaliu dalyku, bet kad lietuviams kenkė ir gyvenimus griovė kiti lietuviai. Jei atvykai dirbti pas pažįstamus lietuvius ir dar pastogę kažkas maloningai suteikė, gali sulaukti įvairiausių „staigmenų“: nuo reikalavimo atsilyginti iki paklusimo, reikalavimų vykdymo ir, žinoma, pinigų mokėjimo. O kur kreiptis, jei šalies taisyklių nežinai, o ir anglų kalba stipriai šlubuoja? Vertėjų ir specialistų paslaugos brangios, jų dar reikia ir susirasti. O bet kuo pasitikėti tikrai neverta...

Be to, Didžiojoje Britanijoje imigrantų situacija pamažu sunkėja – norint užsitikrinti pašalpas, gyvenamąją vietą, gydytojų paslaugas reikia vis daugiau ir tikslesnių dokumentų. Kad ir kaip keista bebūtų, Europos Sąjungos institucijos ir europiečių teisės šioje šalyje sulaukia mažesnio dėmesio nei bet kur kurioje kitoje ES šalyje narėje. Ta pati taisyklė galioja ir jaunimo bei tobulėjimo programoms. Tad Didžiojoje Britanijoje, kurioje vis labiau karaliauja euroskepticizmas, lietuvis, galima sakyti, lieka ir be europinės apsaugos.

Tad patarimas vienas – Didžiojoje Britanijoje lietuvio reikia bijoti bent jau ne mažiau nei bet kurios kitos tautybės asmens.