Po to, kai būtent šiame socialiniame tinkle paskelbti Erdogano ir jo šeimos korupcijos įrodymai, po to, kai „Twitter“ atsisakė tai pašalinti iš savo sistemos (Turkijos teismo sprendimu) ir, po to, kai pats Erdoganas pasakė: „ Man visiškai nesvarbu, ką apie tai pasakys tarptautinė bendruomenė. Visi pamatys Turkijos respublikos galią.“, taip nutiko maždaug 10-iai milijonų šio socialinio tinklo naudotojų, esančių Turkijoje.
Na ką, džiugu, kad Turkija štai bent jau dvejus metus galėjo pasidžiaugti „Youtube“ kanalu – nuo 2010 metų, iki tol, kol vėliau jį vėl užblokavo dėl neva įžeidžiančių vieną svarbiausių Turkijos steigėjų Atatiurką videoklipų. Štai taip ir gyvena žmonės – nuo vieno draudimo iki kito. Aukščiau išvardinti yra tik patys pagrindiniai ir drastiškiausi draudimai, tačiau nuo praėjusių metų vasaros protestų interneto „saugumas“ buvo itin diskutuojama ir praktiškai modeliuojama tema.
Pastaruoju metu Turkijoje vyksta didesni neramumai, nei mus pasiekia informacija. Žinoma, kad apie kiekvieną vietinį susibūrimą, korupcijos skandalą (net jei kalbama apie panašius pinigus kaip Ukrainos buvusio prezidento Janukovyčiaus) ar vieną kitą auką Europos žiniasklaida nepraneš su didelėmis fanfaromis, taip sudarydama (galbūt ne specialiai) įspūdį, kad reikalai šioje milžiniškoje šalyje išties aprimo. Deja, pabuvus ten porą savaičių, įvairiuose regionuose (ne tik Taksimo aikštėje) pasikalbėjus su vietiniais žmonėmis, vienaip ar kitaip ateina supratimas, kad neramumai toli gražu dar nesibaigė, ir šiuo metu žmonės tiesiog ilsisi ir stebi bei kaupia naujas jėgas, mintis ir darbus.
Turkijoje sparčiai artėja savivaldybių rinkimai, kiekviename mieste ir miestelyje vyksta aršios rinkiminės kampanijos ir europiečio akį bei ausį gali nustebinti važinėjantys autobusiukai su garsiakalbiais ant stogų per kuriuos garsiai trenkia muzika. Aplinkui, kur bepasuksi akį, sienos apkabinėtos dideliais plakatais su pagrindinių kandidatų veidais ir šūkiais. Kaip visuomet, mažose arbatinėse susirinkę vyrai diskutuoja apie tai, kad jei valdžia per pastaruosius metus gana neblogai sutvarkė vietinę infrastruktūrą (keliai išties puikiai sutvarkyti), tai gal ir nėra ko baisiai pykti dėl kelių pasisavintų lyrų (be abejo, niekas nežino tikrųjų sumų ir labai tikėtina, kad tai nėra per se „kelios lyros“).
Keliaujant po centrinę ir pietinę Turkiją, bei pabuvus keletą dienų (ne pirmą kartą) Stambule, tampa aišku, kad vyrauja dvi pagrindinės nuomonės ir, nieko keisto, kad rinkėjai taip susiskaldę, kita vertus, tai turi ir socialinį pagrindą. Be abejo, šis atliktas „tyrimukas“ visiškai negali apibendrinti padėties ar juolab nuspėti ateinančių rinkimų rezultatų, tačiau visgi drįsčiau įžvalgas pateikti tokias, kokias susidariau, nes tikiu, kad tai yra arčiau tiesios nei tai, kokią nuomonę susidarom probėkšmais perskaitydami šaukiančias antraštes apie bendrą Turkijos situaciją.
Dalis žmonių, dauguma gyvenančių toli nuo didelių centrinių miestų ir užsiimančių vietiniu smulkiu verslu bei neturinčių aukštojo išsilavinimo laikosi atsargesnės ir ramesnės nuomonės apie tai, kad valdžia, atriekianti tautai, neturėtų būti nuversta vien dėl to, kad atsiriekia ir sau. Šie žmonės propaguoja labai natūralų jausmą – mes norime gerai ir ramiai gyventi stabilioje šalyje, norime vykdyti savo kasdienes veiklas ir nebūti nuolat krečiami sekso ar pinigų skandalų per visus įmanomus žiniasklaidos kanalus. Ne kartą išgirdau ir tai, kad, jų nuomone, mums, europiečiams nereikia turkų savo Sąjungoje (galbūt, mums jų jau pakanka?!), ir pastarieji, tai suprasdami, net neturėtų siūlytis ar pradėti stojimo proceso! Kaskart garsiai nusistebėdavau tokia nuomone ir informacija bei paklausdavau, kaip ir iš kur kylą tokios mintys. Atsakymas būdavo gana paprastas – mes ir patys galime puikiai susitvarkyti, esame dideli ir, jei vieningi, labai stiprūs. Mums nereikia, kad kas nors nurodinėtų, kaip elgtis, kokiomis vertybėmis gyventi ar kaip valdyti savo šalį. Be to, mūsų istorija ir kultūra yra visiškai kitokia ir labai sena, tad jei jau vienytis, tai reikėtų daryti su arčiau esančiomis valstybėmis (žinoma, gaila, kad kaimynės nėra itin gerose situacijose dabar, tad dar reikės palaukti, kol padėtis regione aprims).
Štai tokios mintys ir jų atgarsiai skambėdavo iš vienos žmonių grupės, tačiau kartkartėmis atsirasdavo ir kitokių balsų, kurie save vadindavo „labiau suprantančiais situaciją“ ir be atvangos pradėdavo aiškinti, kad ne tik šie žmogeliai nieko nesupranta ir leidžiasi apgaudinėjami, bet ir veda šalį į neramius laikus. „Labiau suprantantieji“ pasakodavo, kad jie jau visiškai pasiruošę laisvei, geram gyvenimui „kaip Europoje“ ir nekorumpuotai valdžiai, kuri težiūri, kaip savo naudai sumanipuliuoti tauta. Štai būtent jie niršta dėl aukų Taksimo aikštėje Stambule, kviečia į demonstracijas kituose miestuose ir siūlo visiems kuo daugiau skaityti, domėtis bei siekti aukštesnio išsilavinimo.
Trumpai, tokios nuomonės vyravo regionuose, kuriuose teko lankytis, o nuvykus į Stambulą ir apsistojus prie pat Taksimo aikštės (tai buvo padaryta sąmoningai), atradau, kad nors ir jau daugiau nei pusmetį kiekvieną šeštadienį visi aplinkui esantys žmonės nemokamai gauna pakvėpuoti ašarinių dujų bei turistų kiekis tame rajone yra ryškiai sumažėjęs, visgi jiems užtenka kantrybės ir drąsos pasisakyti už sąžiningesnę valdžią, didesnę laisvę žmonėms, žodžio ir spaudos laisvę ir aiškesnius ateities valstybinius posūkius.
Su nekantrumu visi laukia kovo 30-ą dieną vyksiančių rinkimų, per kuriuos kviečiama įdarbinti pusė milijono rinkimų stebėtojų bei kitaip užtikrinti sąžiningumą ir ramybę. Šių rinkimų rezultatai bus labai geras indikatorius Erdoganui apie tai, ką jam reikia daryti ir kiek stengtis, kad per šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus (rugpjūtį), jis vienareikšmiškai taptų nugalėtoju – sunku manyti, kad jis kvestionuoja savo pergalę. O opozicijai taipogi bus aiškiau, kaip arti sėkmingo finišo šiose lenktynėse yra jie.
Gabrielė Tervidytė