Szczereko žodžiai ypač aktualūs dabar, kai Kryme tereikia vienos kibirkšties įžiebti karui, o Maidano aikštėje vis dar užuodžiamas parakas. Szczerekas be emocijų, be moralinių teismų suteikia Rytų Europos įvaizdžiui suprantamą veidą. Jo žodžiais, „Europa išsižada Rytų Europos, nepriima jos kaip savo dalies. (...) Čia surandami tamsūs, chaotiški Vakarų stereotipai apie chamišką, žiaurią, smurtaujančią realybę“.
Niekas nekaltas dėl stereotipo
Szczerekas neteisia. Sunku surasti visuomenės nuotaikų kaltininką, įvardinti kas yra atsakingas už stereotipų puoselėjimą. Nieks nėra savaime „kaltas“ dėl tokio požiūrio, nes tai yra socialinė nuotaika. Tačiau pagal stereotipus mes galime susidaryti įspudį apie savo nacionalinius kompleksus ir apie savo visuomenės požiūrį į kitas tautas. Nors publicistas kalba daugiausiai apie Vakarų nuomonę apie lenkus ir lenkų nuomonę apie ukrainiečius, manau, kad jo žodžiai puikiai tinka ir lietuviams. Kiek kartų teko Jums aiškinti žmonėms iš užsienio, jog Lietuva tai nėra Rusijos dalis? Atsakinėti į klausimus apie tai, ar pas mus yra elektra, universitetai ir internetas? Todėl kad, anot Szczereko, Europa šias valstybes priima kaip svetimas. Išsižada jų. Nesidomi jomis. Išstumia iš kultūrinės sąmonės.
Karo reikėtų gėdytis
Autorius viename interviu įvardija pagrindinę Rusijos problemą. Rusija yra nepatikima. Rusija nepaiso tarptautinės teisės, elgiasi neprognozuojamai ir nuolatos reiškia kvailus imperialistinius siekius. Jos politikų mentalitetas, rodos, pasiliko XIX amžiuje. Štai po karo Gruzijoje rusai surinko policijos automobilius ir išsivežė juos paradui Raudonoje aikštėje. Karo grobis triumfo žygiui. Vakarų pasaulyje dominuoja priešingas požiūris į ginkluotus konfliktus – karas traktuojamas kaip būtinas blogis. Net jei šaudoma ir žudoma, vis dėlto žvelgiama į jį kaip į gėdingą reikalą. Žudymas, teisėtas ar ne, yra vis dėlto bjaurus. Demokratiškose valstybėse net nekyla klausimas, ar karo reikėtų gėdintis. Tuo tarpu Kremlius elgiasi tarsi suteneris, smogiantis kumščiu kiekvienam, kas išdrįsta sukritikuoti jo niekingą elgesį.
Putinas – vienytojas
Szczerekas įdomiai pastebi, jog Putino agresija suvienijo ukrainiečius. Ukrainiečių kalba, juodai-raudonos vėliavos, ar netgi Tymošenko kasa staiga tapo visų atpažįstamais tautos simboliais. Šis Ukrainos „tapatybės rinkinys“ (angl. „identity kit“) mums dar nėra pilnai suprantamas, nes dalis simbolių turi nacionalistinį braižą. Ypač tie, susiję su Ukrainiečių sukilėlių armija (UPA), kurios veikla skaudžiai prisimenama Lenkijoje. Vis dėlto, dabar kuriamas naujas, gaivus nacionalinis identitetas, kuris pagrindinę grėsmę Ukrainos nepriklausomybei mato Rusijoje.
Rusija tiek vienija, tiek dalina Ukrainą, tačiau Szczereko žodžiais skirtumai tarp Ukrainos rytų ir vakarų yra hiperbolizuoti. Ukrainoje rusų yra žymiai mažiau, nei rusiškai kalbančių ukrainiečių. O pastarieji taip stipriai netraukia į Rusijos glėbį. Problema ta, jog Kijevas neturi kaip pritraukti rusakalbių gyventojų, nepateikia argumentų jungtis su Vakarais. Todėl sovietinis mąstymas daugeliui skamba patraukliau. Žmonių sąmonėje dažnai vyrauja mąstymas apie žinomą blogį: nors valdininkai korumpuoti, bet jie vis dėlto savi. Žaidimo taisyklės visiems suprantamos ir senas pasaulis tiek daug nebaugina, kiek neaiški politinė santuoka su Europa.
Europa nesipriešina Rusijos pasiūlymui
Nepasitikėjimo bangos kyla iš Rytų, tačiau Vakarų atsakas į jas neadekvatus. Civilizacinis padalinimas, Europos kultūros priešpastatymas Rusijos kultūrai labiausiai parankus būtent Maskvos politikai. Kremliaus strategams labiausiai rūpi, kad tiek Ukraina, tiek Rusija, tiek Baltijos šalių gyventojai matytų save kaip skirtingos civilizacijos atstovai. Kad vyrautų rytietiškas mentalitetas.
Kad žmonės įtikėtų idėja, jog Vakarai bando juos pavergti ir sunaikinti. Nes Europai Ukraina, Lenkija, Latvija ar Lietuva yra Mordoro prieškambaris. Vakarai nepripažįsta jų kaip savo civilizacijos dalies, ir ne itin stengiasi jas pritraukti. O kol šios valstybės nebus traktuojamos kaip pilnai europietiškos, tol Rusija efektyviai plės savo įtakos sferą.
Tomas Macinkevičius