Šveicarijoje nedideliu skirtumu, bet vis dėlto laimėjo referendumas, inicijuotas Liaudies partijos – dešiniųjų radikalų, turinčių savo atstovų parlamente ir vyriausybėje. Tai reiškia, kad Šveicarijai teks riboti imigraciją iš ES valstybių. Vyriausybė Berne įpareigota iš naujo susitarti su Briuseliu dėl laisvo darbo jėgos judėjimo, nustatyti leidimų dirbti kvotas užsieniečiams kiekviename šalies sektoriuje.
Referendumo nuostatų įgyvendinimas palies 1,7 milijonų ES piliečių, gyvenančių Šveicarijoje, du šimtus tūkstančių, įsikūrusių pasienio ruože ir važinėjančių ten dirbti iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Austrijos. O taip pat 430 tūkstančių Šveicarijos piliečių, apsistojusių ES valstybėse.
Na o netiesiogiai atsilieps visiems šveicarams. Ne veltui prieš referendumą pasisakė visos politinės partijos, išskyrus minėtą vieną, o taip pat vyriausybė, profsąjungos, darbdaviai. Tai gali pakirsti Šveicarijos ekonomiką ir gerovę, užtverti kelią taip reikalingų šalies ūkiui žmonių atvykimui. Tačiau nugalėjo tie, kurie siūlė paspausti stabdžius, kad užtvenktų imigrantų srautą. Išties, kasmet į Šveicariją atvažiuoja 80 tūkstančių ES piliečių. Per pastaruosius 10-15 metų šalies gyventojų skaičius išaugo milijonu ir pasiekė 8 milijonus. Daug šveicarų įsitikinę, kad būtent tai numušė šveicarų atlyginimus, pakėlė butų nuomos kainas, sukėlė įtampą sveikatos apsaugos ir švietimo sistemose.
Europos Komisija pareiškė, kad dėl referendumo sprendimo Šveicarija praras daugiau nei ES, nes nebegalės naudotis visais didžiausios pasaulio rinkos teikiamais pranašumais. Nuostata dėl imigracijos kvotų grąžinimo pažeidžia susitarimus su ES ir privers Briuselį imtis atsakomųjų priemonių. Šveicarai gali netekti teisės gyventi ir dirbti ES, rimtos kliūtys iškiltų šalies kompanijoms. EK jau atidėjo Šveicarijos dalyvavimą „Horizon 2020“ mokslo tyrimų programoje ir „Erasmus +“ studentiškų mainų programoje.
Žinia, per trejus metus galima paieškoti abi puses tenkinančios išeities. Siūloma pagalvoti apie dar vieną referendumą, kuris galėtų patvirtinti naują, kompromisinę sutartį dėl darbo rinkos atvėrimų.
Ta proga Briuselyje mūsų Socialistų ir demokratų frakcijoje buvau paprašytas trumpai papasakoti apie referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams Lietuvoje. Išties, šiek tiek panašumų su šveicariškuoju yra. Ir Lietuvoje tik kelios neįtakingos partijos pasisako už referendumą, konstitucinis teismas, vyriausybė ir kitos pagrindinės institucijos įžvelgia daug grėsmių. O štai parašų už referendumo organizavimą surinkta nemaža.
Bet skirtumų dar daugiau. Šveicarijos, „referendumų šalies“ politikoje jau daugiau kaip šimtas metų veikia „stebuklingoji formulė“. Nepriklausomai nuo rinkimų į parlamentą rezultatų penkios pagrindinės partijos nuolat formuoja plačią koaliciją, opozicijos balso ten negirdėti. Tikrosios opozicijos vaidmenį Alpių šalyje, laikančioje save seniausia demokratija pasaulyje, atlieka referendumai. Šveicarai tuo labai didžiuojasi. Juk jie niekad neturėjo nei karalių, nei imperatorių, nei kunigaikščių. Jau nuo viduramžių laikų visi vyrai susirinkdavo pagrindinėje miesto ar miestelio aikštėje ir keldavo rankas už vienokį ar kitokį sprendimą.
Dabar referendumai – jau nebe kilnojant rankas, o pasitelkus naujausią techniką, lygiomis teisėmis dalyvaujant ir moterims - ruošiami kiekvienu svarbesniu klausimu ir valstybės, ir 26 kantonų lygiu. Tai yra ypatingas, šveicariškas, valdymo modelis, neturintis analogų jokioje kitoje šalyje.
Griežta Briuselio reakcija į Šveicarijos referendumą rodo, kad ir Lietuvos atveju nieko gero negalėtume laukti. Žinoma, svarbu išgirsti daugumos balsą priimant istorinės reikšmės sprendimus. Tačiau, jeigu referendumų praktika vis labiau įsigalėtų ES valstybėse, griautume tą unikalų tautų sugyvenimo rūmą, kuris sėkmingai statytas daugiau nei 50 metų. Ypatingasis Šveicarijos „tiesioginės demokratijos“ pavyzdys čia netinka.