Pagal šią Europos versiją, kuri buvo nustatyta po Antrojo pasaulinio karo tam, kad būtų sušvelnintas vienas didžiausių istorijoje buvusių konkuravimų, buvo numatoma, kad sprendimus Europoje priima Prancūzija ir Vokietija, o Europos svorio centras, be jokios abejonės, atsidūręs Vakaruose. Tačiau šiuo metu, kaip rašo „Foreign Affairs“, įdomiausi įvykiai vyksta žemyno Rytuose. Sovietinio palikimo bandanti atsikratyti Ukraina žengė pirmuosius žingsnius tam, kad taptų viena iš didžiausių bei daugiausiai gyventojų turinčių Europos Sąjungos (ES) šalių narių, tačiau Rusija pamėgino sugriauti šiuos planus.
Lenkija, kuri ilgus metus buvo vertinama kaip jaunesnioji europietiškosios komandos narė, pasirodė lyderės vaidmenyje surengusi derybas tarp buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus bei šios šalies opozicijos lyderių. Šioje naujojoje Europoje Prancūzijos ir Vokietijos daroma įtaka paremtas mechanizmas pakeistas mechanizmu, kurio atraminiais taškais tapo Rusija ir Vokietija. ES judant Rytų kryptimi, sprendimus, susijusius su tuo, kokios bus būsimos sienos ir pasienio teritorijos bei kokios bus šių sprendimų sąlygos, darys Rusija ir Vokietija.
Kova dėl Ukrainos – tai didžiąja dalimi kova dėl to, kaip formuosis Rusijos ir Vokietijos valdoma Europa. Rusija žengė drąsų žingsnį bei pademonstravo, jog jaučiasi turinti teisę aneksuoti jai nepriklausančias teritorijas tam, kad kurtų Eurazijos bloką, kuris turėtų tapti atsvara ES. Ukraina – svarbi šio plano dalis.
Egzistuoja didelė tikimybė, kad Rusija nepasitrauks iš užimto Krymo – juk anksčiau įvykusiuose regioniniuose konfliktuose jai tai puikiai pavykdavo, todėl labai tikėtina, kad Rusija ir toliau išnaudos savo pozicijas Kryme tam, kad destabilizuotų Ukrainą. Tai turėtų padėti Rusijai nubrėžti aiškią ribą tarp savo vertybių, kultūros, politikos ir ekonomikos bei Vakarų vertybių, kultūros, politikos ir ekonomikos.
Dėl Vokietijos kaip esminės ES valstybės vaidmens bei kitų šios šalies ryšių su Rusija, tai vienintelė valstybė, kuri gali rinktis, peržengti ar palaikyti didelio masto geopolitines Rusijos ambicijas. Šią savaitę vykusių ES pasitarimų dėl sankcijų, kurių reikėtų imtis prieš Rusija, reaguojant į įsiveržimą į Krymą, tapo visiškai aišku, kad būtent Vokietija kaip ekonominis Europos centras spręs, ar reikia daryti spaudimą Rusijai, bei kaip subalansuoti du Europos siekius: nubausti Rusiją ir tuo pačiu su ja ekonomiškai suartėti. Vokietija pasisakė prieš skubotą sankcijų taikymą, mėgindama suvaldyti Vakarų pyktį bei priimti konfliktą stabdantį problemos sprendimą, pagal kurį Rusija ir naujoji Ukrainos valdžia turėtų vykdyti tiesiogines derybas dėl Krymo ateities, pasitelkiant tarptautinį tarpininkavimą.
Tai rodo Vokietijos nenorą atsisakyti savo ilgalaikių planų. Dar nepasibaigus Šaltajam karui ši valstybė daugiausiai dėmesio skyrė ekonominiams saitams su Rusija, tikėdamasi paskatinti Rusijos visuomenę modernizuotis. Nuo pat pradžių Vokietija siekė stabilios partnerystės su Kremliumi tikėdamasi, kad šis garantuos taiką ir tvarką Rytų Europoje. Lygiai taip pat Vokietijai pavyko palaikyti gerus santykius su Prancūzija po Antrojo pasaulinio karo tam, kad būtų išvengta konfliktų Vakarų Europoje.
Ši strategija turi rimtą istorinį pagrindą: Antrojo pasaulinio karo metais Vokietija sugriovė dešimtis Rusijos miestų bei buvo apsupusi Sankt Peterburgą. Dėl šios priežasties daugiau nei milijonas taikių gyventojų mirė iš bado. Rusija sugebėjo laimėti, tačiau už tai jai teko sumokėti didelę kainą. Siekdama keršto, plėšdama ir prievartaudama Rusija atėjo iki Berlyno ir, savo ruožtu, badu numarino milijoną Vokietijos karo belaisvių.
Abi kariuomenės žygiavo per Ukrainos teritoriją bei buvo susidūrusios šios šalies teritorijoje, įskaitant ir Sevastopolį, kur vyko kruvinos kovos. Ši siaubinga bendra istorija suartino Rusiją ir Vokietiją po 1991 m., nes nei viena, nei kita pusė nenorėjo, kad tai pasikartotų. Vokietija ėmėsi aktyviai ieškoti būdų tam, kad suartėtų su Rusija bei išvengtų naujų konfliktų. Rusijai buvo pasiūlyta techninė pagalba bei technologijos infrastruktūros ir pramoniniams projektams. Rusija pagalbą priėmė bei teigiamai įvertino šį avansą.
Taip pat ji pademonstravo, kad pageidauja ypatingų santykių su Vokietija, pradėjusi elgtis su ja kaip su reikšminga valstybe bei suteikusi tiesioginę prieigą prie Rusijos gamtinių dujų per dujotiekį „Severnij potok“. Šių glaudžių santykių simboliu tapo buvęs Vokietijos kancleris Gerhardas Schroderis, kuris po atsistatydinimo iš šio posto 2005 m. užėmė aukštas pareigas Rusijos dujų milžinėje „Gazprom“.
2008–2012 m. Rusijos prezidento postą užėmus Dmitrijui Medvedevui, šie santykiai pasiekė neregėtas aukštumas. Vokietijai patiko dirbti su D. Medvedevu – jis buvo vertinamas kaip Rusijos modernizacijos simbolis bei kaip Rusijos vadovas, kuris kalba ta pačia kalba ir vertina liberalias vertybes bei laisves. „Skolkovo“ projektas, skirtas tam, kad Maskva virstų aukštųjų technologijų centru, atrodė europiečiams nepaprastai daug žadantis. Tačiau dėl savo vilčių įžvelgti Rusijos viršūnėje tinkamą partnerį Vokietija pervertino D. Medvedevo reikšmingumą.
2012 m. įvykęs dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino sugrįžimas į valdžią bei D. Medvedevo perėjimas į šalies ministro pirmininko postą tapo Vokietijai dideliu smūgiu. Vokietijos politikai suvokė tai, apie ką daugelis kalbėjo jau senokai: D. Medvedevas buvo tik marionetė V. Putino rankose, simpatiškas bei liberalus autoritarinės valstybės veidas. V. Putino noras grįžti į valdžią nepaisant to, kad didžioji dalis rusų nenorėjo, kad tai įvyktų, griežta V. Putino retorika bei ne ką griežtesnis 2011 m. Maskvoje įvykusių protestų malšinimas parodė, kad Rusija iš esmės visiškai nepasikeitė.
O Vokietijai teko pripažinti, kad taikus bendradarbiavimas bei ekonominiai saitai ne visada užkerta kelią konfliktams, ypač santykiuose su Rusija, kuri yra linkusi į autoritarinės politikos vykdymą šalies viduje ir ekspansinę užsienio politiką. Pavyzdžiui, Moldovoje Rusija vykdė atvirą kampaniją, nutaikytą prieš šios šalies proeuropietiškos valdžios Asociacijos sutarties su ES pasirašymą. Be to, Rusija rėmė nacionalistines bei separatistines Moldovos pajėgas. Savo ruožtu, Vokietijos kanclerė Angela Merkel remia europietiškas Moldovos ambicijas.
Tačiau nei jei Vokietija visiškai nusiviltų Rusija ir imtų siekti šios valstybės izoliavimo, tai būtų gana sudėtinga įgyvendinti – juk ji surišta su rytine savo kaimyne tiek dėl geografinių faktorių, tiek ir dėl ne vienerius metus trunkančio bendradarbiavimo, abipusės naudos bei atsiminimų dėl rusų ir vokiečių pralieto kraujo.
Šiuo metu Rusija – 11-oji pagal dydį rinka, į kurią keliauja Vokietijos eksportas, 10-ąją šio sąrašo vietą užima Lenkija. Rusija į Vokietiją tiekia gamtines dujas ir naftą bei perka iš vokiečių prabangius automobilius, įrangą bei pramoninę produkciją. Prekybinis embargas bei aktyvų konfiskacija reikštų netektis, kurios būtų didesnės nei kuriai kitai šaliai tokiu atveju teksiantys nuostoliai. Išimtimi taptų nebent Nyderlandai dėl „Royal Dutch Shell“ milžinės, tačiau Vokietijos nuostoliai tikrai viršytų JAV netektis.
Panaši situacija susiklostytų ir nutraukus dujų tiekimą. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad Rusija nuo Vakarų priklauso labiau nei Vakarų valstybės nuo Rusijos. Europa šiai šaliai reikalinga kaip dujų ir naftos vartotoja. Ypatingai stipriai Rusijai reikia Vokietijos kaip investicijų bei techninių žinių šaltinio. Ekonominė izoliacija pakenktų abejoms šalims, tačiau Rusijai toks scenarijus pakenktų daug labiau.
Būtent dėl šių priežasčių galima teigti, kad Krymą užėmusi Rusija kažin ar laimėjo karą. Vokietija neketina konfliktuoti su Rusija bei siekia sumažinti įtampą, tačiau labiau nei kada nors anksčiau ji siekia perimti ekonominę Ukrainos globą. Pasirinkusi vystymosi kelią Ukraina gautų didesnes galimybes įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo Rusijos valdžios. Šiuo metu Vokietijos valdžia ima suvokti, kaip stipriai Rusija nusižengė tarptautinei teisei dėl Krymo.
Rusijos ir Vokietijos vadovai supranta, ką reiškia šių šalių rungtyniavimas dėl teisės reguliuoti Europos politiką ir ekonomiką. Vokietijos ir Rusijos tikslai ženkliai skiriasi, tačiau tuo pačiu abi šias valstybes domina galimybė rasti bendrą kalbą bei išlaikyti taiką. Kryme vykstanti kova gali baigtis, tačiau šių dviejų valstybių žaidimas tuo tikrai nesibaigs. Ateityje dar galima rasti kompromisą dėl bendros Europos vizijos. Bet kuriuo atveju, ateityje mums teiks susitaikyti su Rusijos ir Vokietijos valdoma Europa, nepriklausomai nuo to, patinka tai mums ar ne.