DW klausė Lenkijos politologo J. Cwieko, kodėl Lenkija nusprendė, jog įvykiai Kryme kelia būtinybę imtis šių priemonių.

Jaroslawas Cwiekas – buvęs Lenkijos Tarptautinių santykių instituto Rytų ir Pietryčių Europos programos koordinatorius, Varšuvos universiteto politinių mokslų instituto profesorius.

- Kodėl Lenkija paprašė NATO konsultacijos dėl Krymo?

- Svarbiausias dalykas Lenkijai – Ukrainos valstybės integralumas. Tai kaimyninė valstybė, todėl norime gerų santykių su Kijevu. Dėl šios priežasties remiame naująją Ukrainos vyriausybę.

Tačiau Krymo problemos taip pat svarbios ir kitoms NATO šalims narėms. Rusų tautybės mažumų yra taip pat ir Baltijos valstybėse, kurios priklauso NATO. Būtent dėl šių priežasčių Lenkija nusprendė prašyti NATO valstybių susirinkti ir aptarti, kokiu mastu šis konfliktas paveikia mūsų visų saugumą.

- Lenkijos užsienio reikalų ministras palygino Rusiją su grobuonimi, kuris valgydamas jaučiasi vis alkanesnis. Tada Lenkijos gynybos ministras paneigė gandus, kad Lenkijos kariuomenė jau pajudėjo. Ar iš tiesų Lenkijoje vyrauja nuomonė, kad Rusija kelia tiesioginę grėsmę Lenkijai?

- Lenkijos kariuomenė dėl įvykių Kryme nėra gavusi jokių nurodymų imtis veiksmų. Nevertiname konflikto Kryme kaip tiesioginės grėsmės Lenkijos saugumui – tai pavojus NATO. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis laikosi pozicijos, kad šiuo metu privalome būti labai tvirti, nes jei būsime silpni, galime tikėtis Rusijos intervencijos į kitas valstybes.

Manau, kad daugybė žmonių JAV ir Europos Sąjungoje (ES) suvokia, kad Rusija elgiasi labai griežtai. Norint bendradarbiauti su Rusija, būtina turėti stiprią poziciją. Maskva nevertina nuolaidų kaip teigiamo žingsnio. Rusijos valdžia vis dar mano, kad Šaltasis karas tebesitęsia, todėl nevertina nuolaidų ar sutarčių kaip bendro intereso ar abejoms pusėms naudingos situacijos.

- Ką dar Lenkija tikisi pasiekti per NATO susitikimą Briuselyje?

- Mums būtina susitikti ir aptarti, kaip NATO turėtų reaguoti į Rusijos intervenciją, nes reakcija į susidariusią situaciją tūri būti vieninga. Kai Lenkijos, Vokietijos ir Prancūzijos ministrai dalyvavo derybose su nušalintu nuo pareigų Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi ir opozicijos lyderiais, ES ir NATO laikėsi vieningos pozicijos, o tai labai svarbu. Buvo neįmanoma išskirti Vakarų šalių bei pasinaudoti mažesnėmis valstybėmis, tokiomis kaip Baltijos šalys, nustačius jas viena prieš kitą. Jei esame vieningi ir laikomės bendros pozicijos, galime pasiekti daugiau. Antras dalykas, į kurį būtina atsižvelgti ir galbūt padidinti jo efektyvumą, tai NATO paribio valstybės, tokios kaip Bulgarija ir Rumunija, kurios yra netoli nuo Krymo, taip pat nevertėtų pamiršti ir Baltijos valstybių.

Trečias dalykas – tai NATO ir Rusijos santykiai. Ar turėtume ateityje vertinti Rusiją kaip patikimą partnerę? O galbūt intervencijos kontekste turėtume performuluoti NATO vykdomą politiką Rusijos atžvilgiu?