Iš pirmo žvilgsnio gegužės mėn. žada tapti Europos demokratijos šlovės įrodymu. Gegužės 22–25 dienomis europiečiai rinks naująjį Europos Parlamentą (EP). Pirmą kartą Europos partijos nominavo kandidatus į EK pirmininko postą. Stipriausios politinės frakcijos kandidatas į šį postą, kuris gaus didžiausią palaikymą iš EP, turėtų užimti šį postą.

Kaip praneša DW, atsižvelgiant į susiklosčiusią situaciją, tik dviejų didžiausių politinių blokų kandidatai į šį postą gali tikėtis jį užimti. Šio posto gali tiktis Vokietijos Socialdemokratų partijai priklausantis bei šiuo metu EP pirmininko postą užimantis Martinas Schulzas ir ilgametis Liuksemburgo ministras pirmininkas bei buvęs Euro grupės pirmininkas Liuksemburgo Krikščionių demokratų partijai priklausantis Jeanas Claude’as Junkeris.

Abu šie kandidatai pasižymi pragmatiškumu bei europietiškos idėjos palaikymu bei moka tris oficialias ES kalbas. Televizijos debatai vokiečių, prancūzų ir anglų kalbomis taps šių dviejų lygiaverčių politikų forumu. ES atlikti tyrimai rodo, kad šių dviejų politikų populiarumas apylygis, todėl jie turi panašius šansus užimti EK pirmininko postą. Tiek M. Schulzo, tiek ir J. C. Junkerio priešrinkiminės kampanijos strategai ir reklamos meistrai siekia sudaryti būtent tokį įspūdį, tačiau tai tik miražas, kuris galbūt reiškia pavojingą nesusipratimą.

Lisabonos sutartyje nėra informacijos apie kandidatus į aukščiausią ES postą

Vertėtų nepamiršti, kad ES nėra parlamentinė sistema. ES Konstitucijoje ir Lisabonos sutartyje glaustai, tačiau nelabai aiškiai nurodoma, jog ES šalių narių vadovai ir vyriausybė renka EK pirmininką, atsižvelgdami į ES rinkimų rezultatus. Šiuose dokumentuose nėra minimi demokratiniai rinkimai, pasitelkiant kuriuos turėtų būti išrinktas EK pirmininkas.

EP politinė įtaka taip pat ribota, priimant sprendimus dėl ES likimo reguliarių viršūnių susitikimų metu. EP ir nacionaliniams parlamentams nustatytos taisyklės skiriasi: kartais sprendimas dėl asmens, kuris užims EK pirmininko postą, būna paremtas politine orientacija, o kartais tautybe. Turbūt ne be pagrindo EP ES šalyse narėse vertinamas kaip institucija, kurios sprendimų neįmanoma nuspėti, tuo tarpu nenutrūkstamas spaudimas dėl didesnės eurointegracijos vertinamas kaip „briuselizacijos“ idėjos įgyvendinimas.

Trumpai tariant, Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as, Jungtinės Karalystės (JK) ministras pirmininkas Davidas Cameronas bei kiti jų kolegos Europos žemyne nėra per daug linkę remti EP jiems pasiūlyto kandidato į svarbiausią ES postą.

Kandidatų į aukščiausią postą reakcija į nepakankamą rinkėjų aktyvumą

Be jokios abejonės, EP vertinimu kandidatai į svarbiausią EK postą turėtų daryti gerus darbus, tuo tarpu abstraktiems ir nuo gyventojų nutolusiems politikams tokiu būdu būtų suteikiamas žmogiškesnis veidas. Mintis pagerinti ES rinkimus turėtų privilioti daugiau rinkėjų prie balsadėžių. Nuo 1979 m. įvykusių pirmųjų tiesioginių rinkimų rinkėjų aktyvumas nuolat mažėja. Per pastaruosius prieš penkerius metus įvykusius rinkimus 2009 m. rinkėjų aktyvumas vos siekė 43 proc.

Remiantis Briuselio ir Strasbūro strategų nuomone, kandidatai į EK pirmininko postą gali pakeisti šią tendenciją. Atrodo, kad daugelis jų vis dar tiki, jog pulkas kandidatų į vadovaujamas ES pareigas – tai efektyvi priemonė atstatyti visiems žinomą demokratijos ES trūkumą.

Tačiau kas atsitiks, jei paaiškės, kad ši priemonė bei strategija nepasiteisino? Kol kas išgirdę šį klausimą Briuselio valdininkai tik trauko pečiais. Visi puikiai žino, kad šis planas labai rizikingas. M. Schulzas, J. C. Junkeris bei kiti mažesnes partijas atstovaujantys kandidatai vykdo priešrinkiminę kampaniją, kuri gali atvesti į aklavietę.

Gali būti, kad ES šalių narių vadovai bei vyriausybės gegužės mėn. pabaigoje pateiks pavėluotą balandžio 1-sios pokštą ir išrinks į EK pirmininko postą asmenį, kuris net nedalyvavo rinkimuose. Toks sprendimas galėtų atvesti ES institucijas į aklavietę, tuo tarpu vis daugiau ES šalių narių gyventojų atsuktų nugaras ES, o tai, be jokios abejonės, reikštų Europos demokratijos griūtį.