Žvelgdami atgal į XX a., ateities istorikai gali nuspręsti jį pavadinti plastiko amžiumi. Šiuolaikinis gyvenimas beveik visiškai neįsivaizduojamas be šios medžiagos, tačiau plastiko naudingumas nenuginčijamas. Dėl savo savybių ši medžiaga yra labai naudinga, patvari, lengva ir nebrangi, tačiau tampa problematiška, kai tenka šią medžiagą utilizuoti.
Labai dažnai plastiko gyvavimo trukmė daug ilgesnė nei pagaminto produkto panaudojimo trukmė. Tačiau nedidelė plastiko kaina skatina mus šią medžiagą vartoti vis daugiau, įsigyjant trumpą laiko tarpą naudojamus objektus. Visi esame matę plastiko atliekų kalnus, tvindančius visą pasaulį.
Tačiau šiukšlių krūvos slepia paprastą tiesą . Be jokios abejonės, plastikas – svarbus resursas. Europoje kiekvienais metais pagaminama 60 tonų plastiko. Didelė dalis pagaminamo plastiko naudojama pakavimui, o vėliau yra išmetama. Beveik pusė viso pagaminamo plastiko atsiduria sąvartynuose, o tai prilygsta 12 mln. tonų į žemę užkastos naftos. Tik nedidelė dalis plastiko atliekų perdirbama, todėl situaciją būtina keisti. Jei norime ir toliau mėgautis plastiko teikiamais privalumais, būtina išmokti šią medžiagą perdirbti.
Perdirbamo plastiko kiekio padidinimas reikštų daugiau ekonominių ir aplinkosaugos privalumų. Galėtume naudoti išteklius efektyviau, tokiu būdu pasiruošdami galimam ateityje mūsų laukiančiam stygiui. Taip mums pavyktų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančias išmetamąsias dujas bei būtų sumažintas žaliavų ir iškastinio kuro importas.
Remiantis pateikiamais paskaičiavimais, jei būtų perdirbama 70 proc. plastiko atliekų, iki 2020 m. pavyktų sukurti 160 tūkst. naujų darbo vietų atliekų perdirbimo sektoriuje. Mikroorganizmų skaidomas plastikas ir bioplastikas – tai nėra paprastas sprendimas, nes kelia kitų problemų ir iššūkių, ypač kai šios atliekos patenka į perdirbimo punktus. Tokias atliekas būtina kruopščiai atrinkti.
Situaciją blogina tai, jog didžioji dalis šiuo metu išmetamų plastiko atliekų nėra tinkamai surenkama, išrūšiuojama ar bent jau tinkamaii suverčiama sąvartynuose. Labai dažnai šios atliekos atsiduria jūrose ir vandenynuose, kur lieka dešimtmečius, o tai daro didžiulę žalą jūros ekosistemai.
Mokslininkai jau yra aptikę vietų vandenynuose, kur mikroplastiko koncentracija šešis kartus viršija planktono koncentraciją, o tai reiškia, kad plastikas jau įsiterpė į jūrinę fauną bei žmonių organizmus.
Milžiniškas pasaulinio vandenyno užterštumas – tai iššūkis visam pasauliui, todėl būtina šią problemą spręsti pasauliniu mastu. Tačiau šiuos pokyčius kažkas turi inicijuoti. ES turi parodyti pavyzdį visam pasauliui, kaip kuriama visapusiška strategija sprendžiant į jūrą išmetamų šiukšlių problemą bei optimizuojant plastiko atliekų apdorojimo procesą.
Plastikiniai maišeliai sudaro didžiąją jūrinės taršos dalį. Kiekvienais metais ES išmetami milijardai panaudotų plastikinių maišelių. Nenuostabu, kad pastarosios mūsų surengtos konsultacijos dėl plastiko atliekų metu buvo sulaukta didžiulės paramos tam, kad būtų imtasi veiksmų šiai problemai spręsti ES lygmeniu. Todėl Europos Komisija (EK) neseniai pateikė siūlymą mažinti sunaudojamų lengvųjų plastikinių maišelių kiekį.
Mūsų siūlomas planas, skirtas mažinti šiukšlinimo problemą, apima du aspektus. Pirma, ES šalys narės būtų įpareigojamos imtis veiksmų tam, kad būtų mažinamas lengvųjų plastikinių maišelių suvartojimas. Antra, siekiama užtikrinti, kad planuojamas sumažinimas taptų realybe.
Kadangi šiame EK siūlyme nepateikiama konkrečių priemonių šiam tikslui pasiekti, nėra pabrėžiamas svarbus priemonių, skirtų plastikinių maišelių suvartojimui mažinti, vaidmuo. Pavyzdžių ieškoti toli netenka: keletas ES šalių narių jau dabar yra pasiekusios įspūdingų rezultatų, mažinant plastikinių maišelių suvartojimą, gana paprastomis priemonėmis.
Šiame siūlyme teigiama, jog jei šiuo siūlymu nebus pasiekti rezultatai, kurių tikimasi, EK ketina imtis visą ES apimsiančių plastikinių maišelių suvartojimo mažinimo priemonių ateityje.
Be jokios abejonės, plastikas – tai tik viena iš atliekų rūšių, EK rengia ir kitas iniciatyvas, siekiant transformuoti ES į uždaro ciklo ekonomiką, kurioje atliekos, kurių neįmanoma išvengti, būtų panaudojamos kaip resursas bei vėl panaudojamos.
Ypatingai daug dėmesio skiriama trimis kryptimis ruošiamoms direktyvoms dėl atliekų: direktyvai dėl pakavimo ir pakavimo atliekų, direktyvai dėl sąvartynų bei atliekų direktyvai. Mes siekiame perdirbti ir pakartotinai panaudoti maksimalų atliekų kiekį, apriboti deginamų šiukšlių kiekį tam, kad deginamos būtų tik perdirbimui netinkamos atliekos, bei palaipsniui visiškai nutraukti sąvartynų naudojimą.
Šie tikslai jau buvo nustatyti bendrojoje ES aplinkosaugos veiksmų programoje iki 2020 m. bei resursų efektyvumo plane. Taigi mūsų laukia daug darbo artimiausiais mėnesiais.
Nereikėtų pamiršti, kad atliekos – tai regioninio ir valstybinio lygmens problema, todėl norėčiau, kad būtų rengiami kompetentingi debatai vietos ir valstybiniu lygmenimis dėl atliekų padirbimo. Noriu, kad žmonės klaustų, kodėl iš viso egzistuoja atliekos. Tam, kad būtų rasti sprendimai, kaip atliekas paversti resursais bei judėti link uždaro ciklo ekonomikos ES, turime motyvuoti ir mobilizuoti kuo daugiau ES šalių narių gyventojų.
Būtent dėl to raginu visus pavienius europiečius ir nevyriausybines organizacijas priimti iššūkį ir gegužės 10 d. išvalyti miestus, miškus ir paplūdimus sudalyvaujant „Išvalykime Europą“ iniciatyvoje.