R. Sikorskis papasakojo savo istoriją, kaip jam teko vadovauti protestams.

Nors sutartis, kurią protestuotojai galiausiai sutiko pasirašyti, nepasiekė adresato, t.y. buvusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus, nes šis išvyko iš Kijevo, kraujo praliejimas vis dėlto buvo sustabdytas.

Kaip rašo „Euracitv“, šis įvykis parodė, kad Lenkija, kuri ilgą laiką nebuvo pakankamai vertinama Europos Sąjungoje (ES), šiuo metu turi svarų balsą tarp priimančių sprendimus ES. Taip pat Lenkija gali didžiuotis Vokietijos rodomu pasitikėjimu, ypač dėl politikos Rytų Europoje.

Įvykiai Kijeve sufleruoja ES ateitį: jėgų pusiausvyra vis labiau krypsta iš senosios Europos (ypač vienos iš ES įkūrėjų Prancūzijos) į greitai besivystančių valstybių pusę, kurios prie ES prisijungė palyginti visai neseniai.

Rytų balsas

R. Sikorskio įsikišimas į Ukrainos konfliktą tapo Lenkijos ne vienerius metus vykdytų planavimų, norint turėti svaresnį balsą sprendžiant ES reikalus, kulminacija.

Lenkiją ypatingai domina Ukraina. Šios dvi valstybės turi bendrą sieną, jų kalbos panašios, iki Antrojo pasaulinio karo didelė vakarų Ukrainos teritorijos dalis priklausė Lenkijai. Lenkijos užsienio reikalų politika paremta baimėmis, susijusiomis su Rusija.

„Lenkijos saugumas neįsivaizduojamas be Ukrainos stabilumo užtikrinimo“, - pareikė Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, kuris pastaruosius šešerius metus kartu su R. Sikorskiu visomis išgalėmis stengėsi atkurti draugiškus santykius su Vokietija.

Lenkija ekonomine prasme sustiprėjo – nuo 2008 m. šios valstybės BVP išaugo 20 proc. Šiuo metu Lenkija yra šeštoji pagal dydį ES ekonomika bei šeštoji ES valstybė narė pagal gyventojų skaičių.

Dar prieš keletą metų buvo beveik neįmanoma įsivaizduoti, kad Vokietija leistų Lenkijai atlikti svarbų vaidmenį ES užsienio politikoje. Ankstesnė Lenkijos vyriausybė vykdė žodinį karą su Berlynu dėl Antrojo pasaulinio karo vykdytų trėmimų bei dujotiekio iš Rusijos į Vokietiją tiesimo.

Situacija pasikeitė, kai 2007 m. Lenkijos ministro pirmininko postą užėmė D. Tuskas. Dėl nuosaikesnio charakterio jam pavyko užmegzti draugiškus santykius su konservatyviąja Vokietijos kanclere Angela Merkel, kuri yra kilusi iš buvusios komunistinės Rytų Vokietijos.

R. Sikorskis nutiesė kelią į naują pasitikėjimo tarp Varšuvos ir Berlyno etapą, 2011 m. paraginęs Vokietiją atlikti svaresnį vaidmenį ES brendant iš finansų krizės. Vertėtų pastebėti, kad ankstesni Lenkijos vadovai rėmėsi visiškai priešingomis idėjomis.

R. Sikorskio vaidmuo Ukrainos dramoje įtakotas jo asmeninių patirčių, kurių nė vienas jo kartos Vakarų Europos gyventojas negalėtų iki galo suprasti.

1981 m. pradžioje 18-metis R. Sikorskis gyveno Šiaurės vakarų Lenkijoje esančiame Bydgoščiaus mieste, tuo metu jis buvo dar studentas. Lenkija buvo apimta streikų, kuriuos organizavo pogrindinis profesinių sąjungų susivienijimo „Solidarumas“ judėjimas.

Protestuotojai priešinosi Lenkijos komunistiniams vadovams bei jų rėmėjams Kremliuje.

R. Sikorskis universitete, kuriame tuo metu studijavo, vadovavo protestuojančių studentų komitetui. Kai buvo įvestas karinės padėties įstatymas, tokie asmenys kaip jis buvo suimami. R. Sikorskiui pavyko pabėgti į Didžiąją Britaniją, kur jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas.

Jis studijavo Oksfordo universitete, dirbo žurnalistu rengiant medžiagą apie Angolos ir Afganistano karus. Kai 1989 m. jo tėvynėje pagaliau buvo nuversta komunistų valdžia, jis grįžo į Lenkiją ir neilgai trukus prisijungė prie vyriausybės darbo.

R. Sikorskis kalbėjo apie ES ir Ukrainos suartėjimo būtinybę net ir tada, kai kitos ES šalys narės pageidavo laikytis nuo Kijevo atokiau.

Vasario 21 d. viešbučio „Kijevas“ konferencijų salėje įvykus susitikimui, kai pastangos padaryti galą smurtui dėl opozicijos abejonių atrodė bergždžios, R. Sikorskis papasakojo opozicijos lyderiams savo istoriją. Jo teigimu, judėjimo „Solidarumas“ lyderiai per daug pasitikėjo savo jėgomis, todėl buvo nukauti. Tačiau galiausiai buvo nutarta pasirašyti kompromisinę sutartį su valdžia.

Nepriklausomai nuo to, kokį vaidmenį R. Sikroskis atliko, užkertant kelią kraujo praliejimui, Lenkijos diplomatiniai sugebėjimai neabejotinai buvo įvertinti bei gali turėti įtakos artėjančiam svarbiausių ES postų pasidalijimui.

Kaip teigia Lenkijos diplomatai, R. Sikorskis taikosi į ES užsienio politikos vadovo, kurį šiuo metu užima britė Catherine Ashton, bei į NATO vadovo postus. Tuo tarpu D. Tusko sąjungininkai taip pat kalba apie tai, kad jis galėtų tapti potencialiu pretendentu į Europos Komisijos (EK) pirmininko postą, kurį iki šių metų spalio mėn. užima Jose Manuelis Barroso.