Todėl visi pradėjo sakyti angliškus sakinius su šiuo žodžiu savo kalbomis ir galiausiai vieni kitus kažkaip supratome. Visi, išskyrus kelis amerikiečius ir panelę iš Naujosios Zelandijos. „What language was this?“ – jie paklausė. „European“, - atsakėme („Kas čia buvo?“ – „Europiečių kalba“).

Neseniai vėl prisiminiau apie „europanglų“ kalbą, kai pildžiau paraišką praktikai į vieną europinę instituciją. Kad būtų ramiau, paprašiau amerikiečio draugo užmesti akį į kelis lapus mano rašliavų. Peržiūrėjęs juos, draugas pakomentavo, kad, jo nuomone, mano anglų kalba per pastaruosius kelerius metus suprastėjo. Kaip ji gali suprastėti, jeigu anglų kalba – jau ketvirti metai kaip yra pagrindinė mano ne tik darbinė, bet ir asmeninio gyvenimo Budapešte kalba? Vis dėlto jo žodžiai galėjo turėti dalį tiesos.

Paaiškinimas galbūt būtų toks. Visi mes, kurių anglų kalba yra ne gimtoji, bet – pagrindinė kalba, kuria bendraujame su kitais – perimame vieni kitų klaidas ir netgi akcentus. Mes, ne savo tėvynėse gyvenantys jauni europiečiai, nuolatos nejučiomis kuriame savo specialią „europanglų“ kalbą.

Be to, ilgiau gyvenantieji svečioje ES šalyje pradeda į savo anglų kalbą įmaišyti ir vietinės kalbos žodžių. Kaip buvo pažymėta neseniai išpopuliarėjusiame tinklaraščio įraše „31 požymis, kad esi trečiosios kultūros vaikis“, „visų nuostabai“ tavo akcentas pradeda keistis priklausomai nuo to, su kuo bendrauji. Be to, į savo anglų kalba netyčiom įmaišome svetimų kalbų žargonus, todėl tampame sunkiau suprantami žmonėms ne iš tos pačios aplinkos.

Tokiu būdu „europanglų“ kalba tarp įvairių šalių taip pat yra skiriasi. Mes Vengrijoje tikrai kalbame kitokia „europanglų“ kalba nei tie, kurie gyvena, tarkime, Prancūzijoje.Tuo pat metu plinta ir įvairūs kalbų mišiniai, vadinami „-glish“. Pavyzdžiui, Vengrijoje tai yra hunglish, kur, vengrams bendraujant su užsieniečiais, ir vieni ir kiti įmaišo vengriškų žodžių, prie angliškų žodžių prideda vengriškas galūnes ir atvirkščiai, įvairius posakius išverčia tiesiogiai, tad šie sakiniai, nors ir sakomi angliškai, yra nesuprantami žmonėms iš kitų kultūrų. Nebent kitų kultūrų atstovai jau kuris laikas gyvena Vengrijoje ir spėjo susipažinti su vengrų posakiais.

Lygiai taip pat ir dar labiau plinta spanglish kalba, kadangi ispaniškai ir taip turbūt moka pusė pasaulio.(Na, o vienas iš lithuspanish pavyzdžių yra ”te patinka o te nepatinka“? – „te gustas?“ ir „tau patinka?“ mišinys).

Juokai juokais, bet netgi ilgai svečioje šalyje, kurioje anglų yra ne pagrindinė kalba, gyvenantys amerikiečiai, britai, australai ir panašiai, nors dažniausiai ir neperima svetimų klaidų, pagauna save vartojančius tik paprasčiausius žodžius ir sakinių konstrukcijas, įmaišančius vis mažiau sinonimų. Jeigu tenka rinktis tarp kalbos dailumo ir buvimo suprastu, jie dažniausiai renkasi antrąjį variantą. Todėl jų anglų kalba taip pat „prastėja“, bet kitaip – ji skursta, tampa mažiau įvairi.

Ką bendro su kalbomis gali turėti Europos Sąjunga? Daug. Vienas iš kertinių ES principų yra laisvas žmonių judėjimas. Laisvo asmenų judėjimo sąvoka buvo įtvirtinta pasirašant Šengeno sutartį 1985 metais, dabar Lietuva taip pat priklauso vadinamajai Šengeno zonai.

Galima tikėtis, kad vis daugiau ES piliečių vis ilgiau gyvens kitose ES šalyse ir ten greičiausiai bendraus anglų kalba. Kuo labiau mes visi susimaišysime, tuo labiau susimaišys ir kalbos. Šia prasme Europos Sąjunga yra Babelio bokštas. Pasak padavimo apie Babelio bokštą, visi viena kalba kalbantys žmonės sumanė pastatyti dangų siekiantį bokštą, bet už tai buvo nubausti, prabilo skirtingomis kalbomis, negalėjo vienas kito suprasti, todėl bokšto ir nebepastatė. Mes dabar vis labiau suprantame vieni kitus, bet ES Babelio bokštą statome toli gražu ne pačia gramatiškai taisyklingiausia kalba.

Tačiau tai nebūtinai turi reikšti, kad visų keliaujančių ir dirbančiųjų kitose šalyse anglų kalba suprastės. Pastebėjau, kad tie mano draugai, kurių vidurinės mokyklos laikais buvo padėti tvirti anglų kalbos gramatikos ir sintaksės pagrindai, yra labiau atsparūs svetimų klaidų įtakai. Todėl tiems, kurie turi gerus kalbų mokytojus ir valios mokytis, pasisekė ir dar pasiseks.

Vija Pakalkaitė