Šis siekis paremtas sąmokslo teorija, pagal kurią „svetimi“ (stipri valdžia, Briuselio biurokratai ir imigrantai) vagia turtus ir darbo vietas iš apsiginti negalinčių ES gyventojų.
Remiantis Europos statistikos biuro „Eurostat“ pateikiamais duomenimis, antieuropietiškasis blokas užima nuo 16 proc. iki 25 proc. vietų EP. 2007 m. 52 proc. ES šalių narių piliečių teigiamai vertino ES, tuo tarpu šiandien tokių liko vos 30 proc. Prieš ES nukreipto judėjimo nariai dažniausiai yra dešiniųjų politinių pažiūrų. Kaip itališkame leidinyje „Europaquatidiano“ rašo Enzo Amendola, nors jie tarpusavyje skiriasi, juos vienija nacionalistinės idėjos.
Vertėtų paminėti Graikijos ultradešiniųjų partiją „Auksinė aušra“, Bulgarijos nacionalistinę partiją „Ataka“ ir Vengrijos partiją „Už geresnę Vengriją“. Šios partijos reikalauja apsiginti nuo imigrantų ir ES direktyvų.
Prie šių partijų grupės galima priskirti ir ultrakonservatyvių politinių pažiūrų partiją „Švedijos demokratai“, kuriai vadovauja Jimmie Akessonas. Ši partija šalies rinkimuose į parlamentą išsiuntė Stellaną Bojerudą – „Nazismen i Sverige“ knygos autorių, kurioje jis rašo, jog švedų intelekto koeficientas aukštesnis nei imigrantų. Tuo tarpu Austrijos Laisvės partijai vadovaujantis Heinzas Christianas Strache siekia masinio gyventojų palaikymo pasitelkdamas šūkį, kuriuo raginama neleisti Vienai tapti Stambulu.
Tačiau ypatingai aktyvūs dešiniųjų populistiniai judėjimai Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Viešosios nuomonės apklausų duomenimis, Marine Le Pen vadovaujamas Prancūzijos Nacionalinis frontas tarp Prancūzijos politinių partijų užima antrąją vietą. Šios partijos programoje minimas išstojimas iš ES ir NATO bei glaudi sąjunga su prezidento Vladimiro Putino vadovaujama Rusija. M. Le Pen buvo susitikusi su Italijos Šiaurės lygos vadovu Matteo Salvini. Jie aptarė bendros grupės sukūrimo projektą. Į šią grupę taip pat galėtų įeiti ir Geerto Wilderso vadovaujama Nyderlandų Laisvės partija. G. Wilderso manymu, ES panaši į nacistinę valstybę.
Tačiau ne visi eurofobiško kokteilio ingredientai paimti iš tradicinių dešiniųjų. Dar yra partijos, kovojančios dėl nepriklausomybės, tokios kaip, pavyzdžiui, ultradešiniųjų Belgijos partija „Flamandų interesas“, pasisakanti už Flandrijos nepriklausomybę, Lenkijos konservatyvioji politinė partija „Teisė ir teisingumas“, Suomijos partija „Tikrieji suomiai“ bei Jungtinės Karalystės (JK) Nepriklausomybės partija. Net ir Vokietijoje pradėjo reikštis euroskeptikai – tai ne tik Vokietijos Piratų partija, tačiau taip pat ir partija „Alternatyva Vokietijai“.
Visos šios politinės partijos išnaudoja ES lyderių nesėkmes, tikindamos, kad ES institucijų santvarka yra nutolusi nuo gyventojų. Eurofobai, pasitelkę retoriką ir nepasitenkinimą, plėtoja sąmokslo ideologiją prieš euro zonos saugotojus, kuriuos neva remia galingieji, vedini miglotų interesų.
Nevertėtų šių partijų įtūžio vertinti kaip antipolitikos, nes jos remiasi ES šalių narių gyventojų nusivylimu griuvus europietiškajam mitui, kuriuo buvo maskuojamos vidinės kiekvienos ES šalies narės silpnosios pusės. Mesti iššūkį šiems jausmas – tai nelengvas, bet būtinas žingsnis. Pirmasis dalykas, kurį vertėtų padaryti, tai mesti iššūkį bevaisei konfrontacijai tarp eurofobų ir tų, kas vis dar tiki bendra ES ateitimi.
Būtina pakeisti žaidimo taisykles. Turi būti pasiūlyta kitokia ES idėja, pateikiant ją ne kaip teorinę galimybę, o kaip būtinybę. Palyginimas turėtų būti sukoncentruotas į alternatyvas tiek dėl šiuo metu egzistuojančio modelio, tiek ir dėl projektų, kuriuos siūlo populistinės ir konservatyvios politinės jėgos, norinčios silpnos ir nuolankios ES, arba visiško ES atsisakymo.
Jei nenorime remti populistų, dabartinio EP pirmininko Martino Schulzo kandidatūra į Europos Komisijos (EK) pirmininkus negali būti paremta būsima sutartimi su Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga. Be to, ES progresyvistams būtina dėti pastangas ir siekti, kad europietiškasis projektas taptų ne tik politiniam elitui priklausančių asmenų aptarimo objektu, tačiau taip pat taptų aiškus ir svarbus visiems ES šalių narių gyventojams.
Taip pat nevertėtų pamiršti pirminės vieningos Europos užduoties. Ji buvo sukurta didžiųjų idealų įgyvendinimui bei gyventojų, kurie patyrė pasaulinės krizės smūgį, interesų apsaugojimui. ES gali įveikti bet kokį silpnumą ir išvengti tipinės politinės retorikos, jei išmoks kalbėti su gyventojais bei tais, kurie už ES geografinių sienų nori taikos ir bendradarbiavimo.