Tuo tarpu kritikų nuomone, klasikinis feminizmas, suprantamas išimtinai kaip moterų teisių įgyvendinimas ir diskriminacijos prieš moteris panaikinimas, yra pernelyg formalizuotas. Diskutuojama, ar feminizmas nėra atgyvenusi doktrina? Tačiau pagrindinis tarptautinis moterų teisių dokumentas - Jungtinių Tautų Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims – paremtas būtent klasikinio feminizmo principais. Jei Konvenciją ratifikavo 187 šalys, tai kaip feminizmas gali būti atgyvena?
Bet gal feminizmas savinasi privilegiją būti vienintele feministine teorija ir praktika? Panašių nuomonių šalininkai teigia, kad feminizmas yra pernelyg įvairus, kad būtų rašomas iš didžiosios F ir pristato savo idėjas. Kai kurios jų yra performansai.
Rusiškas Pusy Riot bene vienas plačiausiai nuskambėjusių pavyzdžių. Lietuviškas jo variantas buvo performansas “Įvairovės ir Edukacijos namai”, kurio metu merginos savaip interpretavo mūsų valstybės himną. Panašios idėjos gimsta ir neformaliose universitetų studentų grupėse. Pavyzdžiui, Oxfordo universiteto studentės organizuoja vakarėlius, kuriuose maišo kokteilius Bloody Mary Wollstonecraft and Consensual Sex. Linksma tokių vakarėlių nuotaika pristatoma kaip naujos kartos feministinė iniciatyva. Performatyvaus feminizmo šalininkai paprastai siekia atkreipti dėmesį į visuomenėje egzistuojantį seksizmą, smurtą. Tačiau esminis performansų tikslas yra patys performansai, o ne moterų teisės ir jų apsauga. Tik skonis ir nuotaika (o lietuvišku atveju ir skirtingas patriotizmo suvokimas) lemia, ar performansai jums patinka ar ne. Mat realios įtakos pakeisti esamą lyčių balansą ir/ar panaikinti smurtą prieš moteris performansai neturi ir negali turėti.
Tuo tarpu postliberalai apskritai atmeta „priešingos lyties“ doktriną ir tikina, kad tikrasis 7-8 dešimtmečių feministinio ir moterų judėjimo pažadas buvo postseksizmas. Postliberalai teigia, kad esminė feminizmo užduotis yra pagaliau tapti asmenimis/individais, o ne ieškoti lyčių lygybės vyrams ir moterims. Postliberali ideologija mato prasmingu sutapatinti moterų judėjimą su bet kurio kito asmens kova dėl jo lyties pagrindu pažeistų teisių. Būtent postliberalios idėjos atvėrė kelią keistai moterų/lyčių studijų ir queer studijų santuokai, ir nukreipė politinius moterų studijų tikslus seksualumo tyrinėjimų link.
Tuo pat metu JAV neoliberalus feminizmas tvirtina, kad lyčių lygybei neturi jokios reikšmės ekonominės, politinės, kultūrinės ar socialinės priežastys. Neoliberalių kaip Sheryl Sandberg manymu, moterų teisės priklauso nuo pačių moterų sugebėjimo užsitikrinti jas namuose, darbe ir visuomeninėje/politinėje veikloje. Neoliberalui kova su moterų diskriminacija yra pačios moters asmeninis reikalas ir rūpestis.
Galima paminėti ir keisčiausios formos lyčių lygybės atmainą - konservatyvųjį feminizmą. Jei 7-8 dešimtmečių feministėms buvo labai svarbu suabejoti motinyste kaip vienintele moters tapatybe, tai šiandien šią ideologiją vėl propaguoja konservatyvi lyčių lygybės atmaina. Ši, dažniausiai valstybės remiama politika, prilygina lyčių lygybę moterų teisei būti vaikų gimdytoja ir auklėtoja. Kai kuriose Centrinės ir Rytų Europos valstybėse nacionalinės programos dosniausiai remia būtent šią moters teisę – būti motina ir vaikų ugdytoja.
Niekas neabejoja, kad įvairialypis moterų aktyvizmas yra demokratinės ir post-modernios visuomenės raiška. Tačiau 7-8 dešimtmečio feminisčių tikslas buvo ne jų pačių individuali saviraiška (performatyvus feminizmas), ne postseksistinės visuomenės sukūrimas (postliberalus feminizmas) ir ne jos asmeninis mūšis už moterų teises (ką aktyviai propaguoja neoliberalai).
7-8 dešimtmečio feminizmas kaip progresyvi moterų teisių ir antidiskriminacinė politika siekė moterų ir vyrų lygybės viešame ir privačiame gyvenime, o pirmiausia – realios politinės ir socialinės lygybės moterims. Tad šiandien kalba eina ne tik apie feminizmų ir moterų aktyvizmų įvairovę, bet apie skirtingus jų tikslus ir siekius.