Kaip rašo „The Guardian“, kol Kijevas bujoja, o gatvėse liejasi kraujas, atrodo, kad Europos Sąjunga (ES) nežino kaip reaguoti į šią krizę, kurioje svarbus ir jos pačios vaidmuo. Europos Komisijos (EK) pirmininkas Jose Manuelis Barroso pareiškė, kad jį šokiravo kraujo praliejimas. Telefonu kalbėdamas su Ukrainos prezidentu Viktoru Janukovyčiumi jis įspėjo jį dėl galimų pasekmių, jei situacija nebus stabilizuota.
J. M. Barroso galimybės gana ribotos. ES gali nebent priskirti V. Janukovyčių prie tos pačios kategorijos, į kurią patenka kaimyninės Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka ir įtraukti į juodąjį sąrašą jo aplinką bei jį finansuojančius oligarchus, tokiu būdu užkirsdama jiems kelią apsipirkti Londone, slidinėti Šveicarijoje ir leisti atostogas prie Viduržemio jūros.
Pripažinus faktą, kad ES yra suskaldyta, tektų pripažinti ir tai, kad jos politika nepakankamai apgalvota ir jai reikia radikalių pokyčių.
Nuo seno ES vykdoma politika dėl Ukrainos ir dar kelių kitų postsovietinės erdvės valstybių, priklausančių Rytų partnerystei, nukentėjo nuo pastaruosius du mėnesius vykstančių įvykių.
Ar Maskva ir Kijevas pergudravo Briuselį, paaiškės ateinančią savaitę, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas atvyks į Briuselyje įvyksiantį Rusijos ir ES viršūnių susitikimą.
Vis dal lieka daug neaiškumų dėl ES ir Rytų partnerystės valstybių, tokių kaip Ukraina, santykių ilgalaikiškumo. Kaip teigiama naujajame dar neišpublikuotame „European Leadership Network“ tyrime, kurį pasirašė Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos ir Rusijos užsienio reikalų ir gynybos ministrai, bendros Europos ateities vizijos nebuvimas taip pat padidina tikimybę, jog šiuo metu jaučiamas nuomonių nesutapimas gali peraugti į esminį skilimą.