Remiantis viešosios nuomonės apklausų duomenimis, didžioji rytinių ir pietinių Ukrainos regionų gyventojų dalis vis dar neremia vykstančių protestų. Po masinių susirėmimų su milicija, kuriuose pagrindinį vaidmenį atliko ultradešinieji, nepalaikymas tik dar labiau išaugo.
Liūdna pripažinti, tačiau protestų leitmotyvu tapo nebe Asociacijos sutartis su Europos Sąjunga (ES), o kova su policine valstybe.
Kraštutinių dešiniųjų grupuotė „Dešinysis sektorius“ neatsirado iš niekur, nors anksčiau žiniasklaida ir liberalūs protestuotojai ir stengėsi jų nematyti. Nuo pat pradžių jie aktyviai dalyvavo protestuose, labiau pasisakydami ne už eurointegraciją, o už nacionalinę revoliuciją.
Sausio 19 d. didžioji dalis demonstrantų, kurie anksčiau net negalėjo įsivaizduoti, kad ims mėtyti akmenis ir Molotovo kokteilius į milicijos pajėgas, prisijungė prie kraštutinių dešiniųjų, nes jų nebetenkina tai, jog kiekvieną sekmadienį jie ateina į Maidano aikštę vien tam, kad išgirstų tuos pačius opozicijos lyderių kartojamus žodžius.
Tie, ką vilioja valstybinio sukilimo iliuzija, pamiršta, jog tai – tik dar vienas žingsnis ultradešiniųjų legitimizavimo link. Nevertėtų pamiršti, jog šie žmonės kartais be jokios priedangos reiškia nacistinius įsitikinimus, drąsiai tvirtindami, kad su džiaugsmu priimtų represinius įstatymus, nukreiptus prieš taip vadinamus etninius priešus.
Jokio rezultato neturintiems mitingams bei beprasmiškam smurtui alternatyvą galbūt rado Kijevo ir Mogiliovo akademijos studentai. Jie pradėjo neterminuotą protesto akciją prieš naujuosius įstatymus bei tikisi, kad prie jų prisijungs ir kitų auštojo mokslo įstaigų studentai bei įmonių darbuotojai. Jei šią iniciatyvą lydės sėkmė, tai taps pavyzdžiu, kad yra radikalių ir efektyvių būdų nuversti Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių nenaudojant smurto.