Deja, Asociacijos sutartis tarp ES ir Ukrainos nepadėtų atsakyti į šiuos klausimus. Ši sutartis neapima Ukrainos kultūrinio ir istorinio išskirtinumo bei gilių istorinių, kultūrinių ir ekonominių ryšių su Rusija. Taip pat šioje sutartyje neatsižvelgiama į slavišką ir ortodoksišką Ukrainos paveldą bei šio paveldo vaidmenį šiuolaikinių europietiškų vertybių formavimo procese. Asociacijos sutartyje numatomos sąlygos, kurias viena Europos dalis kelia kitai. Apdovanojimu, matyt, taptų materialiniu atžvilgiu geresnis gyvenimas.

Ukrainos problemų sprendimas akivaizdus, jis priklauso Rusijai. Jei Rusija būtų pripažinta svarbia ir neatsiejama Europos dalimi, o šios valstybės prijungimas prie Europos taptų strategine ES koncepcijos dalimi, Ukrainos identiteto krizė išnyktų iš esmės, o visa Ukraina tokiu atveju galėtų tapti tokia, kokia ji jau dabar ir yra, t.y. taptų Rytų ir Vakarų Europos dalimi.
Tačiau vietoje to, kad pripažintų Rusiją kaip Europos dalį, ES nusprendė jos neleisti į Europą. Rytų partnerystės iniciatyvą sugalvojo Lenkija ir Švedija po 2008 m. krizės Kaukazo regione. Šios iniciatyvos tikslas – išplėšti kai kurias buvusias Sovietų Sąjungos respublikas iš Rusijos įtakos zonos bei perkelti jas į ES įtakos zoną. Toks tikslingas Rusijos atskyrimas sukėlė gilius prieštaravimus visose šešiose valstybėse, kurios buvo pakviestos prisijungti prie Rytų partnerystės. Dėl šios priežasties pirmieji Asociacijos sutarties pasirašymo etapai buvo įvykdyti tik dviejose iš šių valstybių – Moldovoje ir Gruzijoje.
Ukraina. Toks dialogas turėtų apimti rimtą, o kartais net ir polemišką vertybių skirtumų aptarimą, kurie atsirado tarp buvusių sovietinių respublikų, liberaliųjų vakarietiškų Vakarų Europos šalių ir labiau konservatyvių ir religingų Rytų Europos valstybių.

Vakarų Europos lyderiai vengia tokio dialogo, nes jis išeitų už įprastos ir gerai pažįstamos procedūros ribų, kai Vakarai pamoko savo kaimynes dėl atitinkamų liberalių vertybių, priversdami apmąstyti moralinį ir etinį šiuolaikinės europietiškos visuomenės judėjimą. Daug lengviau ir paprasčiau kartoti tą pačią dainelę dėl neįveikiamų vertybių skirtumų nei imtis konstruktyvaus šių skirtumų šalinimo.

Visų pirma tai susiję su Ukraina. Šiandieną esminė šios valstybės problema ta, kad Ukraina dėl politinių pasekmių ir padarinių negali prisijungti prie Muitų sąjungos, kuriai vadovauja Rusija. Tačiau ši šalis taip pat negali pasirašyti Asociacijos sutarties su ES, nes tai gali sukelti ekonominių sunkumų. Egzistuojantys ES mechanizmai paprasčiausiai neatitinka iškeltų tikslų palaikyti šį brangiai kainuojantį ekonominį perėjimą. Ukrainos problemų sprendimui reikia daug didesnio masto ir daugiašalės palaikymo programos. Iš tiesų tokia programa pareikalautų Muitų sąjungos resursų ir ES suderinimo.

2013 m. gruodžio mėn. Rusija atliko savąją darbo dalį sumažindama Ukrainai dujų kainą trečdaliu ir pasiūlydama įsigyti Ukrainos 15 mlrd. JAV dolerių (apie 38 mlrd. litų) vertės euroobligacijas. Tačiau akivaizdu, kad šių priemonių nepakanka. Šių metų vasarą Ukrainai prireiks dar 60 mlrd. JAV dolerių (apie 152 mlrd. litų) komunalinių paslaugų apmokėjimui, valstybės tarnautojų atlyginimams, dalies skolos Tarptautiniam valiutos fondui (TVF) gražinimui bei procentų įvairiems privatiems kreditoriams bei kitiems skolintojams išmokėjimui.

Atėjo laikas ES ir Rusijai atidėti į šalį abipusius kaltinimus ir pradėti bendradarbiavimą tam, kad Ukrainos ekonomika nepatirtų kracho. Suteikus Ukrainai finansinės pagalbos paketą, kuris prilygtų Rusijos siūlomos pagalbos dydžiui, išnyktų vienas esminių kritinių priekaištų dėl Asociacijos sutarties, o tai reiškia, kad ES paprasčiausiai nerūpi, kaip tokio didelio masto perėjimas paveiks ekonominį milijonų ukrainiečių gyvenimą.

Tačiau ES vadovybė ir toliau laikosi pozicijos, kad ES ir Muitų sąjunga (taip pat kaip ir Eurazijos Sąjunga, į kurią turėtų su laiku peraugti Muitų sąjunga) nėra suderinamos, nors dar 2013 m. rugsėjo mėn. eurokomisaras Stefanas Fule pareiškė, kad šios problemos esmė – tarifų skirtumai. ES užsispyrimą šiuo klausimu sunku suprasti, nes Muitų sąjunga siekia perimti didžiąją ES standartų dalį tam, kad būtų palengvintas galimas šių sąjungų susiliejimas ateityje. Tai reiškia, kad bendri veiksmai šių ekonominių sunkumų sprendimui, kurie daro poveikį visam Europos žemynui, pakankamai apgalvoti ir pateisinami.

Tačiau tokių pokyčių naudą pajaustų ne tik Ukraina. Šių bendrų pastangų privalumai gali turėti didesnio masto poveikį. Vietoje ginčų dėl to, kas išplėš didesnį kąsnį, ši problema turėtų būti vertinama kaip visą Europos žemyną apimantis iššūkis, o tai padėtų sukurti praktišką bei teigiamą mechanizmą, skirtą Rusijos įtraukimui į Europos reikalų tvarkymą. Jei pasibaigus Šaltajam karui Europai būtinas konkuravimas, tegul ši kova vyksta dėl to, kas įdės didesnį indėlį į Europos gerovę ir stabilumą.

Ekonominis Ukrainos krachas neturi būti vertinamas kaip neišvengiamybė. Šios katastrofos galima išvengti, jei visos konflikto pusės rastų jėgų bendradarbiauti. Todėl ES turi paraginti Ukrainą, Rusiją ir visas kitas postsovietines valstybes tapti lygiomis partnerėmis bendros Europos ateities kūrimo procese. „Mums reikia vieni kitų“, - kadaise pasakė buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dietrichas Genscheris.