Europos Parlamento rinkimai daugeliui yra per toli, per sudėtingai, ne mums. Deja, o gal laimei, ilgainiui Europos Sąjungai transformuojantis ir plečiantis kompetencijos riboms, būtent pasirinkimas Europos Parlamento rinkimuose labiausiai atitiks galios ir suverenumo santykį. Galiai, kuri sutelkta supranacionaliniame lygmenyje bus galima daryti įtaką balsuojant "namuose." Tad kokios bus Europos Parlamento rinkimų viešųjų diskusijų takoskyros plačiąja prasme Europoje ir iš dalies Lietuvoje?
Pastaroji Europos Parlamento kadencija ir visa Europos Sąjunga buvo įprasminta pastangomis susidoroti su ekonominės, finansinės, politinės krizės padariniais ir sukurti pagrindą ekonominiam augimui. Šių pastangų rezultatai gana dviprasmiški. Pajudėta link didesnės ekonominės, politinės ir fiskalinės konsolidacijos, bet Europos ekonomika stagnuoja, bedarbystė auga, o didėjantį Europos Sąjungos vaidmenį ekonominėje fiskalinėje politikoje kontraversiškai vertina rinkėjai.
Euroskeptikų strategijos
Likus šešiems mėnesiams iki Europos Parlamento rinkimų Prancūzijoje populiariausia politinė partija yra Marine Le Pen vadovaujamas Nacionalinis Frontas. Nyderlanduose auga Geert Vilders populiarumas. Jungtinėje Karalystėje Nepriklausomybės Partija reitinguose visai priartėjo prie Socialistų ir Konservatorių.
Euroskeptikai nesenai paskelbė bendradarbiausiantys stiprindami patriotinių judėjimų bendradarbiavimą idant pristabdyti Briuselio "ataką" prieš nacionalinį suverenitetą. Le Pen ir Vilders retorika yra grindžiama herojiška kova prieš eurofilus ir Briuselio biurokratinį aparatą. Anot jų, gilinti Europos integraciją - tai ignoruoti Prancūzijos ir Nyderlandų piliečių valią išsakytą 2005 metų referendume prieš ES Konstitucinę sutartį. Piliečių nuomonė nuo to laiko nedaug tepasikeitė, beveik 60 procentų respondentų vis dar mano, kad Briuselis įgavo per didelę įtaką. Rinkėjai nesupranta, pavyzdžiui, kodėl Suomijos paskirtas Europos Komisijos narys Olli Rehn turi teisę komentuoti jų nacionalinį biudžetą. Arba kodėl privalu gelbėti "žlungančias" ekonomikas pietų Europoje. Europa šių politikų nuomone yra antidemokratiškas darinys, o Briuselio koridoriuose jau pradėtas Europos supervalstybės kūrimas.
Žaidimas rinkėjų baimėmis trumpalaikėje perspektyvoje yra puiki rinkiminė strategija. Ir išties, Europos entuziastai, bandydami atsakyti į šiuos pagrįstus nuogąstavimus, neretai pakliūna į spąstus. Dabartinę Europos Sąjungą paaiškinti neįsigilinus į jos sukūrimo kontekstą labai sunku, o nesutikti, kad demokratinis deficitas ir atotrūkis nuo piliečių didėja yra ignoruoti realybę. Tad ką renkasi konvencinės politinės jėgos? Dažnai jų strategija yra modeliuoti savo politinę retoriką pagal rinkėjų lūkesčius. Formuoti partijų programas atsižvelgiant į sociologinius tyrimus. O pastarieji iškalbingai pasakoja apie vyraujantį skeptiškumą ES atžvilgiu. Tada ir girdime, "Europa nuėjo per toli, kas išrinko Briuselio biurokratus, kad mums būtų nurodinėjama, Eurokomisarai tik ir rūpinasi banano formų reguliavimu, mums reikia susigrąžinti suverenumą."
Atsakomybė už Europos "pardavimą" [t.y. dažnai skausmingą gelbėjimą] lyg ir natūraliai yra užkraunama Europos institucijoms, tuo tarpu valstybės narės ir jų vyriausybės stovi nuošalėje. Faktai yra kiek kitokie, ekonominė, finansinė krizė ištiko ne Europos Sąjungą, o valstybes nares pavieniui. O euro architektai - valstybių narių vadovai - neturėjo pakankamai drąsos pripažinti, kad valstybė gali egzistuoti be valiutos, bet valiuta negali egzistuoti be valstybės. Tokioje komunikacinėje terpėje, viskas kas blogai - iš Briuselio, viskas kas gerai - tai sostinių dėka.
Negali prarasti valdžios, kurios neturi, arba euroentuziastai
Ką gi tokiam kontekste daro euroentuziastai? Pasirodo jie lygiai taip pat yra labai kritiški dėl dabartinės Europos Sąjungos būklės ir viešai pritaria, kad Europos Sąjungos demokratinis deficitas egzistuoja ir jis atspindi lyderystės stoką priimant sunkius sprendimus krizės akivaizdoje. Didžiausias Europos Sąjungos priešas, anot tokių pripažintų euro federalisčių kaip Isabelle Durant ar Gesine Schwan, yra technokratija. Europos Sąjunga daugeliui asocijuojasi su "griozdišku" biurokratiniu konstruktu. Garsioji "Troika" (Europos Komisija, Tarptautinis Valiutos Fondas ir Europos Centrinis Bankas), kuri tapo visos pietų Europos siaubu nėra atskaitinga Europos Parlamentui ar nacionaliniams parlamentams, ji neatskaitinga niekam. Politikės leidinyje "Maištingas himnas Europai" pažymi, kad krizės metu valdžios galia susitelkė Europos Sąjungos Taryboje ir neretai lemiami sprendimai priimami Europos Vadovų Tarybos, kurios interesas nėra europinis per se. Tuo tarpu išimtinai europinės struktūros, tokios kaip Europos Komisija ar vienintelė tikrai demokratiška institucija Europos Parlamentas lieka šešėlyje arba yra priverstos paklusti Tarybos diktatui.
Garsus britų sociologas Anthony Giddens rašo, kad Europos Sąjungą reikia "perkrauti," šį kartą užtikrinant glaudesnį piliečių įsitraukimą bei išsprendžiant lyderystės problemą užtikrinant tiesioginius Europos Sąjungos vadovo rinkimus. Toks pasiūlymas maloniai nuteikia euroskeptišką gomurį, kuriam Europos Sąjungos prezidento idėja tampa lengvu taikiniu. Į tai Giddens atsako teigdamas, kad euroskeptikų prieštaravimas federalistams kyla iš idėjos, kad prarandama per daug įtakos ir nacionalinio suvereniteto Briuseliui. "Bet juk negali prarasti tai, ko jau senai nebeturi." Europa pasirinko turėti bendrą valiutą, bet bendra valiuta be bendros ekonominės politikos tėra fikcija. Jei yra norima išsaugoti eurą, tokiu atveju ekonominis federalizmas neišvengiamas. O jei po A seka B, tai po B yra C, jei bus kuriamas ekonominis federalizmas, politinė konsolidacija yra neišvengiama. Idėja atskirti ekonomikos politiką nuo politikos yra pavojinga technokrato svajonė.
Kita euroskeptikų baimė yra Europos supervalstybės sukūrimas. Giddens teigia, kad tai dar vienas nesusipratimas. Tuo atveju jei būtų pasirenkamas glaudesnės integracijos modelis, jis nereikštų sprendimų centralizacijos Briuselio rankose. Federalizmo modeliai, veikiantys ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje, rodo, kad tai pragmatiška, daugiapakopė valdymo forma, kur politinių klausimų sprendimas yra sutelktas tame lygmenyje, kur jis tinkamiausias.
Minėti pasiūlymai gali patikti arba nepatikti, bet jų tikslas yra pabandyti suefektyvinti Europos Sąjungos veiklą. Iš kitos pusės, euroskeptikai tolygių pasiūlymų neturi, apsiribojama lozungais, neva vienintelė išeitis yra trauktis iš euro ir Europos Sąjungos. Tai nekonstruktyvu ir tokiu būdu politinis kapitalas kuriamas ne iš racionalių politinių argumentų, bet iš emocijų. Euroskeptikai rinkėjus mobilizuoja kurstydami rinkėjų baimes, o euroentuziastai susiedami geresnius sprendimus su dar didesniu ir glaudesniu Europos suvienijimu.
Ar iš tiesų egzistuoja "eurorealistai"?
Didelė dalis šių dienų politinių veikėjų save įvardina kaip eurorealistus. Tai neva niuansuota pozicija, kuri pripažįsta Europos bendradarbiavimo teikiamus privalumus, bet atsisako sparčios integracijos dėl nepakankamo visuomenės palaikymo tokiai įvykių raidai. Deja, tokios pozicijos dėka Europos Sąjunga murkdosi status quo realybėje, kur ekonomika stagnuoja, o technokratinės Europinės vyriausybės vizija, kuria gąsdina euroskeptikai, tampa vis labiau reali. "Eurorealizmas" nepadeda ir eurui, nes kol nėra politinio vieningumo, tarptautinės rinkos netiki euro kaip stabilios pasaulinės valiutos perspektyva. Pasirinkimas išties nelengvas - ar pritarti finansų rinkų ir analitikų nuomonei, kuri vienareikšmiškai palaiko ES ekonominės politinės "federalizacijos" kelią, ar, atvirkščiai, grįžti atgal nesant galimybei tinkamai įvertinti kokios būtų tokio pasirinkimo pasekmės. Todėl dabartinėje padėtyje, Vadovų Taryba renkasi nesirinkti.
Iš vienos pusės toks pasirinkimas nesirinkti yra suprantamas - juk kai šalys narės jau beveik penkerius metus yra užsiėmusios ekonominių ir finansinių gaisrų gesinimu, ir jų lyderiams ir piliečiams atrodo, kad šiandien ne laikas filosofinėms diskusijoms apie žemyno ateitį ir tolimesnius ES tikslus. Iš kitos pusės, toks bandymas išsilaikyti pragmatizmo ir "realizmo" viduryje nei sprendimų, nei atsakymų per tiek laiko dar neatnešė. Ir nenuostabu, pasakytų euro entuziastai. Europos Sąjunga nuo pat pirmųjų Bendruomenių įkūrimo visada buvo procesas, o ne fait accompli arba įvykęs faktas. Tai visada buvo judėjimas arba į priekį arba šiek tiek atgal, pasirinkimas tarp eurofilų ir euroskeptikų, tarp tolimesnės integracijos ir nacionalinio suverenumo. Galbūt dėl tokio savo dinamizmo Europos Sąjunga ir sugebėjo išlinkti bei prisitaikyti prie besikeičiančios geografinės ir politinės situacijos. Todėl eurorealistai, kurie neturi nei naujų minčių nei ypatingo prisirišimo prie tai, kas buvo vakar, nesugeba efektyviai veikti ir spręsti šiuo metu žemyną kamuojančių krizių.
Europiečių pasirinkimai
Ar Europos Sąjungos piliečiai išties yra skeptiški Europos atžvilgiu?
Anot nesenai atlikto Eurobarometro tyrimo, Europos Sąjunga pasitikima labiau nei nacionalinėmis vyriausybėmis. Tiesa, pasitikėjimas nesiekia 50 procentų, bet šiais laikais įkvėpti piliečius didesniam pasitikėjimui kol kas nepavyko niekam.
Daugelyje šalių glaudesnės integracijos pasiūlymams įgyvendinti būtų reikalingas referendumas. Vokietijos naujosios koalicinės vyriausybės sutarties derybose galimybė organizuoti referendumą gilesnės ES integracijos klausimais taip pat sukėlė rimtų diskusijų. Europos federalistai pritaria tokiam pasiūlymui, bet su viena išlyga. Referendumas turi būti vykdomas visoje Europos Sąjungoje ir jo rezultatai turi būti vertinami kaip visuma. Tokiu atveju referendumui būtų pritarta jei keturios penktosios šalių narių arba dauguma Europos Sąjungos piliečių pasisakytų už. Dabartinėje situacijoje gilesnę ES integraciją turi galimybė blokuoti vienos šalies narės 50%+1 rinkėjas, kurie gali sudaryti tik 5% visų ES rinkėjų.
Ar tai demokratiška? Tokios diskusijos kontekste naudojamas argumentas, kad tikra demokratija gali egzistuoti jeigu egzistuoja demosas, piliečių bendruomenė grįsta solidarumu. O šiandieną tariamai europiečių nėra. Tai sąžiningas argumentas, bet tautinė valstybė juk irgi yra konstruktas, o ne Dievo duotybė. Juk iki devynioliktame amžiuje vykusio Tautų pavasario Europoje praktiškai neegzistavo nacionalinės valstybės. Tai gali skambėti šokiruojančiai žvelgiant iš dabartinės perspektyvos, bet kultūra, religija ir prekyba klestėjo bei neturėjo lemiamos tautinės konotacijos. Juolab, kad šiandieną didžiausios pasaulio ekonomikos jau ne pavienės valstybės, bet tarptautinės verslo korporacijos. O pastarosios veikia be sienų ir be išeiginių, jų būstinė - pasaulis. Čia pat verta paminėti, kad Suomijoje ar Maltoje, Airijoje ar Kipre dauguma europiečių sako, kad jie tikrai arba kažkiek jaučiasi Europos Sąjungos piliečiais, Lietuvoje šis skaičius siekia 64 procentus. Europos Sąjungos šalių jaunimas yra labiausiai pro-europietiška visuomenės dalis. Tad egzistuoja didelė tikimybė, kad dabartinis euroskeptikų ratas - tai paskutinis išeinančios kartos pasipriešinimas kokybiškai naujai realybei.
Europos Parlamento rinkimuose per tris dienas piliečiai turės galimybę atiduoti savo balsą politinei jėgai, kuri juos atstovaus Europos Sąjungoje. Pasirinkimas nėra lengvas, bet pasirinkti tikrai verta. Europos Sąjungos įtaka mūsų gyvenime auga, o klausimus ir lūkesčius dėl jos ateities reikia išsakyti būtent dabar. Analizuojant skirtingas politinių partijų programas pravartu žinoti, o mūsų galva, vertėtų paremti tuos, kurie tiki globalia Lietuva. O globali Lietuva negalės egzistuoti be reformuotos, vieningos ir stiprios Europos Sąjungos. Europinė plotmė suteikia galimybes į įsisenėjusias problemas pažvelgti kitaip, o tai itin svarbu tada, kai pritrūksta politinio įkvėpimo ir nacionalinių idėjų. Dirbant per europietišką ar globalią perspektyvą galima dirbti ne įsispraudus tarp siaurų rėmų patiems sau, bet kartu su visais dėl visų gėrio - ir bendro ir asmeninio.
Renaldas Vaisbrodas, Politinis patarėjas Europos Parlamente
Simona Lipštaitė, Leonido Donskio patarėja Europos Parlamente